Pirmasis skaitinys (Ez 12, 1–12)

    Man pasigirdo Viešpaties žodis:
    „Žmogaus sūnau, tu gyveni pas užsispyrusią tautą, kuri turi akis, kad matytų, bet nemato, turi ausis, kad girdėtų, bet negirdi, nes tai užsispyrusi tauta.
    Žmogaus sūnau, paruošk sau tremties mantą ir vidur dienos, jiems matant, išeik tarytum ištrėmiman, tarytum, jiems matant, tu būtum išvaromas iš savo gyvenamos vietos į kitą. Galbūt jie tai pamatys, nors jie – užsispyrusi tauta. Išnešk tą savo mantą tarytum tremties mantą vidur dienos, jiems matant, išeik, kaip išeina žmonės, išvykstantys į tremtį.
    Jiems matant, pramušk sau sienoje skylę ir pro ją išlįsk! Jiems matant, pasiimk ant pečių mantą! Sutemus išnešk ją ir užsigaubk sau veidą, idant nematytum nieko ant žemės. Tave aš paskyriau ženklu Izraelio namams“.
    Aš taip padariau, kaip man buvo liepta. Vidur dienos aš savo mantą išnešiau kaip tremties mantą. Vakare aš rankomis praardžiau sienoje skylę; sutemus pro ją išlindau. Tada, jiems matant, ant pečių užsikėliau mantą.
    Ryte pasigirdo man Viešpaties žodis: „Žmogaus sūnau, ar Izraelio namai, ta užsispyrusi tauta, neklausė tavęs: „Ką čia darai?“ Pranešk jiems: „Taip sako Viešpats Dievas: Šis grasinimas taikomas Jeruzalės kunigaikščiui ir visiems joje esantiems Izraelio namams. Sakyk: „Aš esu jums ženklas: kaip aš padariau, taip jums ir atsitiks: jūs vyksite į ištrėmimą – nelaisvėn. Sutemus jūsų kunigaikštis pasiims ant pečių savo mantą ir iškeliaus. Sienoje bus praardyta skylė, kad pro ją išeitų. Jis užsigaubs veidą, kad savo akimis nematytų nieko ant žemės“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 77, 56–59. 61–62)

P. – Neužmirškime Dievo stebuklų.

Jie vėl Aukščiausiąjį gundė, prieš Dievą maištavo,
nekantrauti jį vertė: įsakymų jo nesilaikė.
Atsimetė, žergliojo, kaip ir jų protėviai,
kaip sugadintos šaudyklės nešė į šalį. – P.

Aukų kalneliais jį pykdė,
stabų drožiniais šventą pavydą jam kėlė.
Tai Dievas stebėjo ir, pykčiu užsidegęs,
Izraelį atmetė rūsčiai. – P.

Savo garbę, savo galybę
atidavė į priešų rankas – į nelaisvę.
Savo tautą atidavė žiauriam kalavijui
ir rūstavo, savo tėvoniją stebėdamas. – P.

P. Aleliuja. – Pažvelk, Viešpatie, giedru veidu į savo tarną,
                     išmokyk mane savo mokslo. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 18, 21–19, 1)

    Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
    Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
    Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė jį parduoti kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
    Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugų, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
    Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
    Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
    Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.