Pirmasis skaitinys (Ez 2, 8–3, 4)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Žmogaus sūnau, tu klausyk, ką aš tau sakau! Nebūk užsispyręs, kaip ši užsispyrusi tauta! Atverk savo burną ir valgyk, ką aš tau paduosiu!“ Žiūriu – į mane ištiesta štai ranka, belaikanti knygos rietimą. Jisai atvyniojo aną prieš mane, ir tas beesąs prirašytas iš vidaus ir iš lauko. Ir buvo jame surašyta skundai, dejonės ir aimanos“.
    Jis tarė man: „Žmogaus sūnau, suvalgyk, ką rasi! Suvalgyk šitą rietimą! Paskui nuėjęs kalbėk Izraelio namams!“ Ir aš atvėriau burną, o jis man davė suvalgyti tą rietimą. Jis tarė man: „Žmogaus sūnau, atiduok savo kūnui suvalgyti jį ir pripildyk sau vidų šito rietimo, kurį tau duosiu!“ Aš valgiau jį, ir jis burnoje man buvo saldus kaip medus.
    Viešpats man tarė: „Žmogaus sūnau, eik į Izraelio namus ir kalbėk jiems manaisiais žodžiais!“
 

Atliepiamoji psalmė (Ps 118, 14. 24. 72. 103. 111. 131)

P.  Mieli man, Viešpatie, tavo žodžiai!

Stovėdamas ant tavo įsakymų kelio, džiaugiuosi
labiau, negu lobiais didžiausiais. – P.

Mane tavo potvarkiai žavi.
Visi tavo norai – man tikri patarėjai. – P.

Man tavo paskelbtas Teisynas – didelis turtas,
brangesnis už auksą, sidabrą. – P.

Mieli man yra tavo žodžiai,
saldesni mano burnai už medų. – P.

Tavo potvarkiai man amžinas paveldas,
jie mano širdžiai – linksmybė. – P.

Godžiai atveriu savo lūpas,
aš tavo įsakymų alkstu. – P.

P.  Aleliuja. – Imkite ant pečių mano jungą,– sako Viešpats,–
                     ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 18, 1–5. 10. 12–14)

    Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė:
    „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas laikys save mažu, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.
Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą.
    Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų,– iš tiesų sakau jums,– jis džiaugtųsi dėl jos labiau, negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“.