Pirmasis skaitinys (Jer 31, 1–7)

    „Anuomet,– tai Viešpaties žodis,– aš būsiu visų Izraelio giminių Dievas, o jos bus mano tauta“.
    Štai ką sako Viešpats: „Malonę tyruose rado tauta, išsigelbėjusi nuo kalavijo; Izraelis kelsis į savo ramybės vietą. Toli pasirodė jam Viešpats: Aš amžina meile tave pamilau, todėl taip ilgai tau išsaugojau ištikimybę. Aš vėl tave atstatysiu, tu būsi naujai pastatyta, mergele Izraeli. Tu vėl pasipuoši savo būgneliais ir eisi džiaugsmingo ratelio. Tu vėl sodinsi Samarijos kalnuose vynuogynus. Kas sodinius veis, galės ir jų vaisiais naudotis. Ateis mat diena, kai sargybiniai šauks Efraimo kalnyne: 'Kelkitės ir ženkime į Sioną, pas Viešpatį, mūsų Dievą!'“
    Nes štai ką sako Viešpats: „Džiaugsmingai sveikinkite Jokūbą, valiuokite pirmajai tautai! Skelbkit, giedokit, sakykit: 'Viešpats išgelbėjo savo tautą – Izraelio išlikusius žmones'“.

Atliepiamoji psalmė (Jer 31, 10–13)

P.  Viešpats mus gano tartum piemuo savo bandą.

Klausykitės, tautos, Viešpaties žodžio,
jį skelbkit saloms tolimosioms.
Sakykite: „Kas Izraelį išsklaidė, tas ir surinks jį
ir ganys, tartum piemuo savo bandą“. – P.

Viešpats išgelbės Jokūbą,
vaduos iš stipresniojo rankos.
Ateis jie ir džiūgaus Siono kalne,
plauks prie Viešpaties gėrybių. – P.

Šokdamos džiaugsis mergelės,
linksminsis jaunuoliai ir seneliai.
Jų liūdesį džiaugsmu aš paversiu,
juos guosiu ir linksminsiu, vargams pasibaigus. – P.

P.  Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
                      Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 15, 21–28)

    Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė.
    Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos rėkdama!“
    Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.
    Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“
    Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
    O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.
    Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.