Pirmasis skaitinys (Jer 30, 1–2. 12–15. 18–22)

    Žodis, kurį Jeremijas išgirdo iš Viešpaties: „Štai ką sako Viešpats: 'Visus žodžius, kuriuos aš esu tau kalbėjęs, surašyk į knygą!'
    Nes štai ką sako Viešpats: 'Sunkus tavo sužeidimas, neužgydoma tavo žaizda. Votis ta negali išgyti, ir tu negalėsi pasveikti. Užmiršo tave visi tavo bičiuliai, daugiau jie tavim nesidomi. Kaip kerta priešas, taip aš tau kirtau sunkų smūgį. Ko gi rėki dėl savo sužeidimo ir skaudaus kentėjimo? Dėl daugkartinės tavo kaltės, dėl nesuskaitomų tavo nuodėmių šitai aš tau padariau'.
    Štai ką sako Viešpats: 'Štai aš pakreipsiu Jokūbo palapinių likimą, aš pasigailėsiu jojo buveinių. Ant savo uolinės kalvos bus pastatytas miestas, ir savo senojoje vietoje stovės pilis. Tenai suskambės valiavimo dainų, džiaugsmingų žmonių balsai. Aš juos padarysiu gausingais ir jų nemažės; suteiksiu jiems garbę, ir jų nebeniekins. Jokūbo sūnūs bus kaip kadaise, ir jo bendrija laikysis mano akivaizdoje, o visus jo engėjus nubausiu. Jo vadovas kils iš jo paties, jojo valdovas išeis iš jo saviškių. Aš leisiu jam prisiartinti, jis galės prie manęs priartėti, nes šitaip gi kas nepaisytų savo gyvybės, kad prie manęs priartėtų? – tai Viešpaties žodis.
    Jūs būsite mano tauta, o aš jūsų Dievas būsiu'“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 101, 16–21. 29. 22–23)

P.  Atstatys Viešpats Jeruzalės miestą ir su didžia šlove pasirodys.

Gerbs tavo, Viešpatie, vardą pagonys,
tavo didybę – pasaulio valdovai,
kai atstatys Viešpats Jeruzalės miestą
ir su didžia šlove pasirodys.
Vargšų maldų jis klausysis,
jų prašymų jis nepaniekins. – P.

Bus parašyta ateinančiai kartai,
ir nauji žmonės Viešpatį garbins:
„Pažvelgė Viešpats iš aukštojo sosto,
pažiūrėjo iš dangaus žemėn.
Aimanas išgirdo belaisvių,
pasmerktus mirt išvadavo“. – P.

Ramybėj gyvens tau tarnaujantys žmonės,
tavo globoj gyvuos jųjų ainiai.
Viešpaties vardas Siono mieste bus garsingas,
jįjį Jeruzalė šlovins,
kai susiburs visos tautos, valstybės
Viešpaties garbint. – P.

P.  Aleliuja. – Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 14, 22–36)

    Pavalgydinęs minią, Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
    Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
    Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
    Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei tu čia, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
    Jis atsakė: „Eik!“
    Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
    Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
    Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
    Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete. Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančiuosius. Jie prašė jį leisti palytėti nors drabužio apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko.

**********************

Arba pasirinktinai, ypač A metais:

Evangelija (Mt 15, 1–2. 10–14)

   Kartą prie Jėzaus prisiartino Rašto aiškintojai ir fariziejai iš Jeruzalės ir paklausė: „Kodėl tavo mokiniai laužo prosenių paprotį? Jie prieš valgį nesimazgoja rankų“.
    Sušaukęs minią, jis kalbėjo: „Klausykite ir supraskite! Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų“.
    Tuomet priėję mokiniai pranešė: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?“ Jis atsakė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. Palikite juos ramybėje! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“.