Pirmasis skaitinys (Jer 28, 1–17)

    Tais pačiais metais, Judo karaliaus Cidkijo viešpatavimo pradžioje, ketvirtųjų metų penktąjį mėnesį Azuro Gobeoniečio sūnus pranašas Hananijas Viešpaties namuose, kunigų ir tautos akivaizdoje, tarė Jeremijui:
    „Štai ką sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: 'Aš sulaužysiu Babelio karaliaus jungą. Nepraeis dveji metai, ir aš sugrąžinsiu atgal į šią vietą visus šventyklos rykus, kuriuos iš čia paėmė Babelio karalius Nebukadnecaras ir išgabeno į Babelį. Taip pat Jojachiną, Jojakimo sūnų ir Judo karalių, kartu su visais ištremtaisiais iš Judo, kurie nuvaryti į Babelį, parvesiu atgal į šią vietą,– tai Viešpaties žodis,– nes aš sulaužysiu Babelio karaliaus jungą'“.
    Pranašas Jeremijas kunigų ir tautos, esančios Viešpaties namuose, akivaizdoje atsiliepė pranašui Hananijui. Pranašas Jeremijas kalbėjo: „Taip tebūnie! Te Viešpats šitaip padaro! Te Viešpats išpildo tavo žodžius, kuriuos tu paskelbei, ir šventyklos rykus bei visus ištremtuosius grąžina iš Babelio atgal į šią vietą! Tačiau išklausyk šio žodžio, kurį aš tau ir visai tautai šaukiu į ausis: 'Pranašai, nuo senovės gyvenę prieš mane ir tave, pranašaudavo daugeliui šalių ir galingoms valstybėms karą, nelaimę ir marą. O pranašas, kuris pranašauja gerovę, tiktai išsipildžius jo žodžiui, pažįstamas kaip iš tikrųjų Viešpaties siųstas'“.
    Tuomet pranašas Hananijas nuėmė pranašui Jeremijui nuo sprando kartį ir perlaužė ją perpus. Paskui Hananijas pareiškė prieš visą tautą: „Štai ką sako Viešpats: 'Lygiai taip, nepraėjus dvejiem metams, aš Babelio karaliaus Nebukadnecaro jungą nuimsiu nuo sprando visoms tautoms ir sulaužysiu jį'“.
    Pranašas Jeremijas nuėjo savo keliu. Po to, kai pranašas Hananijas pranašui Jeremijui nuo sprando nuėmė jungą ir perlaužė jį, Jeremijui pasigirdo Viešpaties žodis: „Eik ir paskelbk Hananijui: 'Štai ką sako Viešpats: Medinį jungą tai tu sulaužei, bet vietoje jo padarysi geležinį'. Nes štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas: 'Geležinį jungą uždėsiu ant sprando visoms šioms tautoms; jos bus pavaldžios Babelio karaliui Nebukadnecarui. Jos bus jam pavaldžios; net lauko žvėris aš jam atiduosiu'“.
    Tad pranašas Jeremijas kalbėjo pranašui Hananijui: „Klausyk, Hananijau! Tavęs gi Viešpats nesiuntė, ir tu suvedžiojai šią tautą melu patikėti. Todėl Viešpats sako: 'Štai aš pašalinsiu tave nuo žemės paviršiaus! Dar šiemet tu mirsi, nes skelbei prieš Viešpatį maištą'“. Septintą tų metų mėnesį pranašas Hananijas mirė.

Atliepiamoji psalmė (Ps 118, 29. 43. 79– 80. 95.102)

P.  Šviesk mane, Viešpatie, savo mokslu.

Į klystkelius patekti neleiski,
suteik man savo įstatymo malonę. – P.

Iš mano lūpų neatimk tiesos žodžių –
tavo pasakymais kliaujuos. – P.

Tegu pas mane susieina, kurie tavęs bijo,
kuriems tavo potvarkiai rūpi. – P.

Te mano širdis nepažeidžia tavo sprendimų,
kad nereikėtų man raudonuoti. – P.

Mane nusikaltėliai pražudyti kėsinas,
o aš tavo potvarkius stengiuos suprasti. – P.

Nuo tavo sprendimų nukrypti nenoriu,
nes tu mane mokai. – P.

P.  Aleliuja. – Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu,
                      kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 14, 13–21)

    Išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios žinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė sergančiuosius.
Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“.
    Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti“.
    Jie atsiliepė: „Mes čia turime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“.
    Jėzus tarė: „Atneškite man juos“.
    Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Ir visi pavalgė iki soties. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.

******************

Kai ši evangelija A metais skaityta praeitą sekmadienį, šiandien:

Evangelija (Mt 14, 22–36)

    Pavalgydinęs minią, Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
    Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
    Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
    Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei tu čia, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
    Jis atsakė: „Eik!“
    Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
    Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
    Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
    Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete. Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančiuosius. Jie prašė jį leisti palytėti nors drabužio apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko.