Pirmasis skaitinys (Jer 26, 11–16. 24)

    Kunigai ir pranašai vyresniesiems ir visai tautai pareiškė: „Jeremijas vertas mirties, nes jis pranašavo prieš šį miestą, kaip jūs girdėjote savo ausimis“.
    Tačiau Jeremijas visiems vyresniesiems ir tautai atkirto: „Mane Viešpats siuntė kalbėti prieš šiuos namus ir prieš šį miestą visų tų žodžių, kuriuos girdėjote. Todėl pataisykite savo kelius bei darbus ir paklausykite Viešpaties, savo Dievo, balso! Tuokart Viešpats gailėsis tos nelaimės, kuria jums grasino. O aš štai jūsų rankose: darykite su manimi, kas atrodo jums gera ir teisinga! Tačiau žinokite: jeigu mane nužudysite, tai jūsų pralietas nekaltas kraujas ant jūsų kris – ant šio miesto ir jo gyventojų. Nes tikras dalykas: mane Viešpats siuntė pas jus paskelbti visų šių žodžių jūsų ausims“.
    Tada vyresnieji ir visa tauta kunigams ir pranašams pareiškė: „Šis vyras nėra mirties vertas, nes jis mums kalbėjo Viešpaties, mūsų Dievo, vardu“.
    Jeremiją saugojo Šafano sūnus Ahikamas, kad tas nebūtų atiduotas į rankas prasčiokų, kurie jį būtų užmušę.

Atliepiamoji psalmė (Ps 68, 15–16. 30–31. 33–34)

P.  Metas tau, Viešpatie, būt maloningam.

Ištrauk mane iš dumblynės, kad nenugrimzčiau.
Išvaduok mane iš tų priešų,
iš tų vandenyno tamsiųjų gilybių,
kad manęs bangos nepaskandintų,
kad neprarytų bedugnė,
kad praraja manęs neapžiotų. – P.

Betgi mane – kenčiantį ir nelaimingą
globoki ir gelbėki, Dieve!
Šlovinsiu giesme aš Dievo vardą
ir aukštinsiu jį dėkingai. – P.

Kelkit galvas aukštyn, nuolankieji, pradžiukit!
Teatgis širdys tų, kurie Dievo ieško.
Beturčius Viešpats girdi,
neniekin savųjų, apkaltų grandinėm. – P.

P.  Aleliuja. – Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės:
                      jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 14, 1–12)

    Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, ir jis savo tarnams pareiškė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.
    Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Nes Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti“. Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo liaudies, kuri laikė jį pranašu.
    Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir taip patiko Erodui, kad jis su priesaika pažadėjo duoti jai, ko tik ji prašysianti. O ši, savo motinos primokyta, paprašė: „Duok man dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti. Jis pasiuntė įsakymą nukirsti kalėjime Jonui galvą. Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.
    Tuomet Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.