Pirmasis skaitinys (Iz 38, 1–6. 22. 7–8)

    Tomis dienomis Hiskijas sunkiai susirgo ir buvo jau prie mirties. Atėjo pas jį pranašas Izaijas, Amoco sūnus, ir tarė: „Štai ką sako Viešpats: ‘Daryk paskutiniuosius patvarkymus, nes mirsi, neliksi gyvas’“. Tada Hiskijas nusigręžė veidu į sieną ir pradėjo Viešpačiui melstis: „Ak, Viešpatie, atsimink, kad visą gyvenimą ištikimai ir tiesia širdimi aš tau tarnavau – visuomet dariau, kas tau patinka“. Ir garsiai Hiskijas pravirko.
    Tada Izaijui pasigirdo Viešpaties žodis: „Eik pas Hiskiją ir pasakyk: ‘Štai ką sako Viešpats, tavo protėvio Dovydo Dievas: Girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Prie tavo gyvenimo aš dar pridėsiu penkiolika metų. Tave ir šį miestą aš išvaduosiu iš Asūro karaliaus valdžios ir ginsiu šį miestą’“.
    Bet Izaiją paklausė Hiskijas: „Iš kokio ženklo pažinsiu, kad vėl aš įžengsiu į Viešpaties namus?“ Izaijas atsakė: „Ženklas, kad Viešpats laikysis duotojo pažado, bus tau šitoks: saulės šešėliui, kuris ant Ahazo laipsnių jau nusileido, aš liepsiu per dešimtį laipsnių pakilti“. Ir saulės šešėlis pakilo virš laipsnių, kuriuos jau buvo palikęs, – vėl dešimtį laipsnių į viršų.

Atliepiamoji psalmė (Iz 38, 10–12. 16)

P. – Viešpatie, tu mane saugojai, kad nepražūčiau.

Maniau, kad pusiaukelę metų priėjęs,
jau žengti turėsiu mirties viešpatijon
ir ten savo likusį amžių pabaigti. – P.

Maniau, kad aš Viešpaties nebematysiu
toje šalyje, kur gyvųjų pasaulis;
sakiau, kad žmonių aš jau nebeišvysiu,
gyvendamas atilsy, žemės ramybėj. – P.

Gyvenimas mano štai bus suardytas:
jį nuima tartum piemens palapinę.
Tu mano gyvenimo drobę išaudei,
mane nukerpi tartum audeklą baigtą. – P.

Tavim aš pasitikiu, Viešpatie geras,
mane tu išgydyk, man leiski pasveikti. – P.

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats –
                     aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 12, 1–8)

    Anuo metu Jėzus ėjo šeštadienį per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpų ir valgyti.
    Tai pamatę, fariziejai jam sakė: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas šeštadienį draudžiama“.
    Jis atsakė: „Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami alkani? Kaip jie nuėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams.
    Arba, ar neskaitėte Įstatyme, jog šeštadienį kunigai šventovėje pažeidžia šeštadienio poilsį ir nenusikalsta? Todėl sakau jums: čia daugiau, negu šventykla!
    Jeigu žinotumėte, ką reiškia: 'aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos', nebūtumėte pasmerkę nekaltų. Žmogaus Sūnus yra šeštadienio Viešpats“.