Pirmasis skaitinys (Iz 10, 5–7. 13–16)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Vargas tau, Asūre, mano pykčio lazda, mano rūsčio rykštė manojoje rankoj! Tave aš siunčiu prieš tautą bedievę, tave raginu prieš gentį, ant kurios aš pykstu, kad grobio pasiplėštum, laimikio pasigrobtum, kad ją tartum purvą gatvėje tryptum. Betgi Asūras ne šitaip galvoja, širdis jo ketina ką kita: jam rūpi tik naikinti, jis nori daugel tautų išžudyti.
    Asūro karalius yra mat kalbėjęs: „Aš visa dariau savo tvirta ranka ir išmintimi, nes esu sumaningas. Aš panaikinau tautų sienas, išplėšiau jų lobius, lyg jautis nustūmiau karalius nuo sostų. Tarytum iš lizdo manoji ranka tautų turtus ėmė. Kaip surenka padėtus kiaušinius, taip aš surinkau visą pasaulį. Nebuvo nė vieno, sparnus kas pakeltų, snapą pravertų ir čirkštų“.
    Ar kirvis didžiuojas prieš tą, kas juo kerta, ar pjūklas puikuojas prieš tą, kas juo pjauna? – tarytum lazda galėtų mojuoti tuo, kas ją kelia, tarytum rykštė galėtų pakelti tą, kas ją laiko.
    Todėl Dievas, kareivijų Viešpats, Asūro drūtuoliams siųs džiovą. Tarp jo puikuolių siautės karštinė, tarsi ugnies degimas“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 93, 5–10. 14–15)

P. – Viešpats savo tautos tikrai nepaniekins.

Jie tavo, Viešpatie, mindžioja tautą,
spaudžia jie paveldą tavo.
Jie našlę, ateivį be gailesčio žudo,
našlaičius žiauriai naikina. – P.

Ir dar šitaip šaukia:
„Viešpats nieko nemato, nepastebi Dievas Jokūbo...“
Pradėkit suprast, bukapročiai,–
kada gi jūs išminties įsigysit? – P.

Argi Dievas, ausį padaręs, negirdi,
argi akį sukūręs – nemato?
Ar Viešpats, kuris tautas bara,
nuplakti negali? – P.

Viešpats savo tautos tikrai nepaniekins,
neapleis paveldo savo.
Teismai pradės teisės laikytis,
ją gerbs visi tiesiaširdžiai. – P.

P.  Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
                      kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 11, 25–27)

    Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.
    Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“.