Pirmasis skaitinys (Iz 6, 1–8)

   Karaliaus Uzijo mirimo metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame, iškilmingame soste. Jo rūbo kraštai sklydėjo po visą šventyklą. Viršum jo pleveno serafinai; kiekvienas iš jų turėjo po šešetą sparnų: dviem sparnais dengėsi veidą, dviem – kojas ir dviem jie sklandė.
    Jie šaukė vienas kitam ir kartojo: „Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats! Pilna visa žemė jojo garbės!“ Nuo garsaus šauksmo drebėjo slenksčiai ir šventovė prisipildo dūmų.
    Tuomet aš tariau sau: „Vargas man, dabar esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos nešvarios, gyvenu tarp žmonių, kurių lūpos nešvarios, ir mano akys regėjo Karalių, galybių Viešpatį“.
    Tada prie manęs priskrido vienas iš serafinų. Jo rankoje buvo deganti anglis, kurią jis žnyplėmis buvo paėmęs nuo altoriaus. Ja palietė mano burną ir tarė: „Štai žarija palietė tavo lūpas: tavo kaltė dabar panaikinta ir tavo nuodėmė dovanota“.
    Paskui išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man pasiųsti? Kas gi mums eitų?“ Ir aš atsiliepiau: „Štai aš: mane ir pasiųsk!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 92, 1–2. 5)

P. – Viešpats – Valdovas, apsisiautęs didybe.

Viešpats – Valdovas, apsisiautęs didybe.
Apsisiautęs Viešpats didybe, galia susijuosęs! – P.

Jis savo jėga žemę padarė taip tvirtą,
kad niekas jau jos nepakrutins.
Stiprus tavo sostas nuo amžių,
tu amžių amžiais gyvuoji. – P.

Tikrai tikėti verti tavo žodžiai,
Šventa turi būti kiekvienam, Viešpatie, tavo buveinė
per visus amžius. – P.

P. Aleliuja. – Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti,
                    nes Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 10, 24–33)

    Jėzus kalbėjo apaštalams:
    „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Tad jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius!
    „Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.
    Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“.