Pirmasis skaitinys (Oz 14, 2–10)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Atsiversk, Izraeli, į Viešpatį, savo Dievą! Juk tu sužlugai per savo kaltybę. Pasiimkite žodžių ir, grįžę prie Viešpaties, taip jam kalbėkite: 'Panaikink visą kaltę, kad, gavę ką gero, už tai atsiteistume savo lūpų vaisiais! Asūras mūsų negelbės, daugiau ant žirgų nebejosime ir niekad nebesakysime savo rankų padarui: Mūsų Dieve. Kas liko našlaitis, tas tavyje ras gailestingumą'.
    Aš trokštu pagydyti jų atkritimą, mylėti juos savaimingai! Juk mano rūstybė Izraeliui atslūgo. Aš būsiu tarytum rasa Izraeliui, kad tas sužydėtų kaip lelija ir įsikerotų kaip Libano miškas. Jo atžalos tegu išsikeros, jo grožis teprilygs alyvmedžio grožiui, jo kvapas – Libano kvepėjimui.
    Jie vėl įsikurs mano paunksmėj, ir vėl jis augins javus, vešės tarsi vynuogienojas, kurio vynas garsus, kaip Libano. Efraimas – ką bepadės jam dievaičiai? Juk aš, taigi aš išklausysiu jį ir juo pasirūpinsiu. Aš – kaip žaliuojantis kadagys: ant manęs tu atrasi sau vaisių.
    Išminčius visa tai turi suprasti; protingasis tai tesužino! Mat Viešpaties keliai yra tiesūs; jais žengia teisieji, o atsimetėliai juose suklumpa“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 3–4. 8–9. 12–14. 17)

P. – Manoji burna, Viešpatie, tave šlovins.

Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis,– naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę! – P.

O tau gi vien teisios širdys patinka,
tad mokyk mane išminties slaptybių.
Izopo šakele mane apšlakstyk, ir tyras paliksiu,
nuplauki mane, ir aš būsiu baltesnis už sniegą. – P.

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! – P.

Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.
Padaryk mane didžiadvasį!
Tu mano lūpose, Viešpatie, būsi,
manoji burna tave šlovins. – P.

P.  Aleliuja. – Kai ateis Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę
                     ir viską primins, ką esu jums pasakęs. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 10, 16–23)

    Jėzus kalbėjo apaštalams:
    „Štai aš siunčiu jus, kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.
    Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.
    Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.
    Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus“.