Pirmasis skaitinys (Oz 2, 14–22)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Aš vesiuos savo tautą į dykumą ir piršiuos jos širdžiai. Ji noriai ten eis, kaip jaunystės laikais, kaip tada, kai jinai iš Egipto išėjo.
    Nuo jos lūpų pašalinsiu dievaičių vardus – ji nebesišauks jų vardo. Tą dieną aš jai sudarysiu sandorą su lauko žvėrimis, su padangių sparnuočiais ir žemės ropliais. Šalyje aš sulaužysiu lanką, kalaviją bei karą ir leisiu jiems saugiai gyventi.
    Sutuoksiu tave su savim visam laikui. Sutuoksiu tave su savim dėl teisės ir teisingumo, dėl malonės ir gailestingumo. Sutuoksiu tave su savim dėl ištikimybės: tada tu suprasi, jog aš esu Viešpats“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 144, 2–9)

P. – Viešpats švelnus, maloningas.

Noriu kasdien tave šlovint,
tavąjį vardą trokštu garbinti amžiais.
Viešpats be galo didingas ir garbės vertas, –
niekas neperpras jojo didybės! – P.

Tavo nuostabius darbus, tavo galybę
skelbia karta būsimai kartai.
Tavo didybė spindėte spindi,
sklinda garsas stebuklų. – P.

Kokie galingi veikalai tavo!
Norime skelbti tavo didybę.
Nepamirštamas tavo visagalis gerumas,
tavo teisumas džiugina širdį. – P.

Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. – P.

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
                     ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 9, 18–26)

    Jėzui bekalbant su Jono mokiniais, prisiartino vienas sinagogos vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“. Jėzus tuoj pat nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.
    Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėsiu jo drabužį – išgysiu“.
    Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.
    Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią, Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirus, o miega“. Jie tik juokėsi iš jo. Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė. Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.