Pirmasis skaitinys (Am 7, 10–17)

    Betelio kunigas Amazijas nusiuntė Izraelio karaliui Jerobeamui pranešimą: „Amosas Izraelio namuose ragina prieš tave sukilti; šalis nepakenčia jo žodžių. Amosas sako: 'Jerobeamas nuo kalavijo mirs, o Izraelis paliks savo šalį ir iškeliaus į nelaisvę“.
    Tada Amazijas tarė Amosui: „Išeik, pranašautojau, nešdinkis į Judo žemę! Tenai savo duoną valgyk, tenai pranašauk. O Betelyje tau nevalia daugiau pranašauti, nes čia – karaliaus šventykla, karalystės šventovė“.
    Amosas į tai Amazijui atsakė: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas. Bet Viešpats mane paėmė nuo kaimenės ir įsakė: 'Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui!'
    Todėl paklausyk dabar Viešpaties žodžio! Sakai: 'Nepranašauk prieš Izraelį, nepranašauk prieš Izaoko namus!' O Viešpats byloja: 'Tavoji žmona gyvens kaip miesto kekšė, tavo sūnūs ir dukterys žus nuo kalavijo, tavo laukas bus virve išmatuotas ir išdalytas, o tu pats numirsi nešvarioje šalyje, ir Izraelis paliks savo šalį ir iškeliaus į nelaisvę'“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 8–11)

P. – Viešpaties sprendimai tikri, visi aliai vieno teisingi,

Tobulas Viešpaties duotas Teisynas: jis dvasią gaivina.
Pasakymas Viešpaties tvirtas, išminties moko varguolį. – P.

Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis,
paliepimas Viešpaties tyras, akims duoda šviesybę. – P.

Viešpaties baimė gryna, tveria per amžius,
Viešpaties sprendimai tikri, visi aliai vieno teisingi. – P.

Daug brangesni jie už auksą, už tyriausiąjį auksą,
saldesni jie už medų, tą korio skystį. – P.

P.  Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones
                     ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 9, 1–8)

    Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“
    Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė niurnėti: „Tasai piktžodžiauja!“
    Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje? Kas gi lengviau – ar pasakyti: 'Tavo nuodėmės atleistos', ar liepti: 'Kelkis ir vaikščiok!'? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“
    Šis atsistojo ir nuėjo namo.
    Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.