Pirmasis skaitinys (Am 2, 6–10, 13–16)

    Štai ką Viešpats byloja:
    „Nei dėl trijų Izraelio nusikaltimų, nei dėl keturių aš savo sprendimo nekeisiu, nes jie parduoda už pinigus nekaltą, už porą sandalų – vargdienį; jie trypia į dulkes mažuosius, pamina silpnųjų teises. Sūnus ir jo tėvas vaikšto pas tą pačią moterį, kad terštų mano šventąjį vardą. Jie išsitiesia ant užstatytų drabužių prie kiekvieno altoriaus, už pabaudas perkasi vyno ir geria savo Dievo namuose.
    O juk aš jų akyse išnaikinau amoritus, aukštaūgius lyg kedrus ir tvirtus lyg ąžuolus; aš sunaikinau jų vaisius viršuje, jų šaknis – apačioje. Aš išvedžiau jus iš Egipto ir keturiasdešimt metų vedžiojau po tyrus, kad jūs galėtumėte užimti amoritų žemę.
    Štai aš įsiūbuosiu žemę po jumis, kaip siūbuoja vežimas, prikrautas pėdų. Tada ir greičiausias negalės išgelbėt, stipruolis nebeteks jėgų, nė didvyris negalės išgelbės savo gyvybės. Nė vienas lankininkas neatsilaikys, greitajam bėgikui nepadės jo kojos, nei raitelio neišgelbės jo žirgas. Netgi narsiausias karžygys – ir tas turės nuogas aną dieną bėgti, – sako Viešpats sako.“

Atliepiamoji psalmė (Ps 49, 16–23)

P.  Atsikvošėkite, kurie Dievą esat užmiršę.

„Kam dar tu įsakus mano kartoji
kam dar tavo burna mano sutartį mini,
jei tu mano tvarkos laikytis nenori,
jei sviedi šalin mano žodį? – P.

Vagį pamatęs, kartu su juo bėgi,
su svetimoteriais bičiuliaujies.
Tavo burna pasinešus į piktą,
melus tauškia liežuvis. – P.

Kur pakliuvęs, liežuvauji ant savo brolio:
nešlovę darai močios sūnui.
Šitaip elgies ir manai – aš tylėsiu?!
Manai, kad ir aš panašus į tave būsiu?
O ne! Aš tave barsiu,
tavo darbais akis tau badysiu. – P.

Atsikvošėkit, kurie Dievą esat užmiršę,
kad man nereikėtų griebti į nagą:
tada jau nebus, kas jus gelbi.
Kas šlovinimo auką aukoja,
tas mano gerbėjas.
Kas tiesiai žygiuoja,
tam parodysiu Dievo išganymą“. – P.

P.  Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
                      „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 8, 18–22)

    Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. Čia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“
    Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
    Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.
    Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius“.