Pirmasis skaitinys (Rd 2, 2. 10–14. 18–19)

Be gailesčio nusiaubė Viešpats
visas Izraelio sodybas,
sugriovė, baisiausiai įširdęs,
Judėjos miestus ir tvirtoves,
jis parbloškė, pavertė niekais
valstybę ir jos kunigaikščius.

Ant žemės susėda nutilę
Jeruzalės miesto seniūnai,
visi pelenais pasibarsto,
užsivelka gedulo rūbus.
Ir liūdi Jeruzalės dukros,
į žemę jų nulenktos galvos...

Man temsta nuo ašarų akys,
širdis skausmu plyšta, kad draskė
tautos mano brangųjį miestą.
Jo gatvėse kūdikiai alpo.
Jie motinoms savo vis šaukė: „Mes valgyti norime... gerti...“
Jie alpėjo lyg sužaloti,
glėby savo motinų mirė...

Su kuo man tave bepalygint,
į ką jau esi panaši tu,
brangioji Jeruzale mano?
Ir kaip jau tave bepaguosti,
mieloji Siono dukrele?
Kaip jūra gilus tavo skausmas,
ir kas gi tave beišgydys?

Tau daug pranašai prikalbėjo
visokių melų ir apgaulių,
o tavo kalčių neiškėlė,
kad tavo likimą pakeistų.
Kaip pranašo žodį tau skelbė
vien melą – tave suvedžiojo...

Tu Viešpaties šaukis, dejuoki,
brangioji Siono dukrele!
Tau ašaros tartum upeliai
tebėga ir dieną, ir naktį!

Budėk! Ir raudoki per naktį,
per josios kiekvieną ketvirtį.
Kaip vandenį savąją širdį
išlieki prieš Viešpaties veidą!

Rankas tu į jįjį ištieski,
kad tavo vaikai išgyventų.
Jie skaudžiai kamavos nuo bado,
po skersgatvius miesto pasklidę.

P. – Neužmiršk amžinai savo varguolių gyvybės.

Kodėl gi, o Dieve, atstūmei mus amžiams?
Ko liepsnoja tavo rūstybė prieš avis tavo ganyklos?
Atsimink šitą savo bendriją,
kurią senovės laikais tu sukūrei;
šią tautą, kurią vadavai, kad būtų ji tavo;
Siono kalną, kuriame įsirengei sostą. – P.

Pakreipk savo žingsnį prie šių begalinių griuvėsių:
kaip viskas šventovėje nusiaubta priešo!
Šventojoje tavo sueigų vietoj piktai rėkavo priešai,
iškeltos jų pergalės vėliavos buvo. – P.

Kaip miško tankynėje švaistės su kirviais,
su skliutais ir kūjais buvo daužomos durys šventyklos.
Padegė jie tavo šventovę,
išniekino iki žemės tavo pastogę. – P.

Į savo sutartį žvilgterk!
Šalies laukuose, olose siautėja smurtas.
Neduok nuskriaustiesiems trauktis šalin susigėdus,
vargšams beturčiams šlovinti leisk savo vardą. – P.

P.  Aleliuja. – Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 8, 5–17)

    Sugrįžus į Kafarnaumą, kreipėsi į Jėzų šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžuotas ir baisiai kankinasi“. Jėzus jam tarė: „Einu pagydysiu jį“.
    Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau vienam: 'Eik!', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Daryk tai!', ir jis daro“.
    Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik namo, ir tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.
    Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir tarnavo prie stalo.
    Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus sergančius. Taip išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“.