Pirmasis skaitinys (2 Kar 25, 1–12)

    Devintaisiais karaliaus Cidkijo valdymo metais, dešimtojo mėnesio dešimtą dieną Babelio karalius Nebukadnecaras su visa savo kariuomene patraukė Jeruzalėn ir apsiautė ją. Aplinkui supylė apgulos pylimą. Miestas išbuvo apsuptas iki vienuoliktųjų karaliaus Cidkijo metų. Ketvirtojo mėnesio devintą dieną mieste prasidėjo didelis badas, ir krašto gyventojai nebeturėjo duonos.
    Tuomet miesto sienos buvo pralaužtos. Karalius ir visi kariai nakčia paliko miestą keliu, vedančiu tarp dviejų sienų pro vartus į karaliaus sodą, nors miestą buvo apgulę chaldėjai. Jie pasuko Arabos linkui.
    Tačiau chaldėjų pulkai ėmė vytis karalių ir jį pasigavo Jėricho žemumose po to, kai karaliaus būriai jį paliko ir išsisklaidė. Jis buvo sugriebtas ir nugabentas į Riblą, pas Babelio karalių, kuris jam padarė teismo sprendimą. Cidkijo sūnus jis liepė jo akyse nužudyti, o patį Cidkiją – apakinti, grandinėm sukaustyti ir nugabenti į Babelį.
Penktojo mėnesio septintą dieną – tai yra devynioliktaisiais Babelio karaliaus Nebukadnecaro metais – Babelio karaliaus asmens sargybos viršininkas bei tarnas Nebusaradanas patraukė Jeruzalėn ir padegė Viešpaties namus, karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės namus. Jis liepė sudeginti kiekvieną didelį namą. Taip pat Jeruzalę supančias sienas chaldėjų būriai, vadovaujami asmens sargybos viršininko, sugriovė. Gyventojus, kurie dar buvo mieste išsilikę, kaip ir tuos, kurie buvo perbėgę pas Babelio karalių, ir išlikusius amatininkus asmens sargybos viršininkas išsivarė į tremtį. Tik dalį vargingųjų šalies gyventojų asmens sargybos viršininkas paliko kaip vynuogininkus ir žemdirbius.

Atliepiamoji psalmė (Ps 136, 1–6)

P. – Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis, jeigu tavęs neatminčiau.

Prie Babilonijos upių sėdėdami verkiam,
Siono kalną atminę.
Ant karklo šakų sukabintos
mūsų nutilusios arfos. – P.

Mūsų trėmėjai mums liepia
giesmes giedoti;
mūsų engėjai ragina džiūgaut:
“Pagiedokit apie Siono kalną!” – P.

Kaip mums giedoti Viešpaties giesmes:
mums svetima šita žemė!
Jeigu, Jeruzale, tave aš užmirščiau,
mano dešinė tenuvysta. – P.

Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis,
jeigu tavęs neatminčiau,
jeigu tu man brangesnė nebūtum
už visus džiaugsmus, Jeruzale mano! – P.

P.  Aleliuja. – Jis pasiėmė mūsų negales,
                     sau užsikrovė mūsų ligas. – P. Aleliuja.
 

Evangelija (Mt 8, 1–4)

    Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: “Viešpatie, jei nori, tu gali mane padaryti švarų”. Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko.
    Jėzus pridūrė: “Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.