XII eilinė savaitė
Ketvirtadienis

Pirmasis skaitinys (2 Kar 24, 8–17)

    Tapdamas karaliumi, Jojachinas turėjo aštuoniolika metų ir jis pravaldė Jeruzalėje tris mėnesius. Jo motina vadinosi Nehušta ir buvo jeruzaliečio Elnatano duktė. Kaip ir jo tėvas, darė jis tai, kas Viešpačiui nepatinka.
    Anuomet Babelio karaliaus Nebukadnecaro pulkai patraukė prieš Jeruzalę ir apgulė miestą. Kai Babelio karalius Nebukadnecaras patsai pasirodė prie miesto, apgulto jojo karių, Judo karalius Jojachinas su savo motina, tarnais, kunigaikščiais bei rūmininkais išėjo priešais Babelio karalių, ir tas jį suėmė aštuntaisiais savo karaliavimo metais.
    Kaip Viešpats buvo grasinęs, Nebukadnecaras pasiėmė visas Viešpaties namų brangenybes bei karaliaus rūmų turtus ir sudaužė visus aukso rykus, kuriuos Izraelio karalius Saliamonas buvo padirbinęs Viešpaties namuose. Iš visos Jeruzalės jis išsivarė visus kilminguosius bei ginklą valdyti galinčius vyrus, iš viso dešimtį tūkstančių, taip pat visus kalvius ir šaltkalvius. Iš šalies gyventojų liko tiktai paprastieji žmonės. Jojachiną jisai išsivarė į Babelį. Taip pat ir karaliaus motiną, karaliaus moteris bei rūmininkus, kaip ir ?takinguosius krašto vyrus, jisai iš Jeruzalės išvarė į Babelį; be to, dar visus ginklą galinčius valdyti vyrus – septynis tūkstančius, kalvius ir šaltkalvius – tūkstantį, karui itin tinkamus vyrus. Visus juos Babilonijos karalius išsivarė į Babelį.
    Babelio karalius vietoj Jojachino pastatė karalium jo dėdę Mataniją ir pakeitė jo vardą į Cidkiją.

Atliepiamoji psalmė (Ps 78, 1–5. 8–9)

P. – Viešpatie, mus išvaduoki, kad skambėtų šlovė tavo vardui.

O Dieve, į paveldą tavo pagonys atėjo,
sumaitojo tavo šventovę,
sugriovė Jeruzalės miestą.
Mėtė lavonus tavo tarnų lest dangaus paukščiams,
žemės žvėrims draskyti kūnus tavo ištikimųjų. – P.

Jų kraują kaip vandenį aplink Jeruzalę liejo,
ir nebuvo kam juos palaidot.
Niekino mus mūsų kaimynai,
tie, kur aplink mus gyvena – tyčiojas, juokias.
Viešpatie, kolei taip bus? ar rūstausi amžiais?
ar vis kaip ugnis degs tavo nuožmumas? – P.

Mums neminėk mūsų senolių kaltybių,
skubėk gailestingai mūsų prikelti,
nes mes tapom visiški skurdžiai. – P.

Mūsų Gelbėtojau, Dieve, padėk mums:
garbė bus tavo vardui!
Mus išvaduoki, atleiski mūsų kaltybes,
kad skambėtų šlovė tavo vardui. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio,– ir mano Tėvas jį mylės;
                     mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 7, 21–29)

    Jėzus bylojo savo mokiniams:
    „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' Tuomet aš jiems atsiliepsiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'
    Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.
    Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.
    Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.