Pirmasis skaitinys (2 Krn 24, 17–25)

    Po kunigo Jojado mirties pas karalių atvyko Judo kunigaikščiai ir parpuolė prieš jį ant žemės. Tasai tuomet jų paklausė, kodėl pamynę Viešpaties, savo protėvių Dievo, sandorą, jie ėmė garbinti šventstulpius ir stabus. Dėl to nusikaltimo Judą ir Jeruzalę užgriuvo rūstybės teismas. Viešpats jiems siuntė pranašų, kad tie juos paskatintų grįžti prie Viešpaties, tačiau jų raginimo anie neklausė.
    Tuomet Dievo dvasia atėjo ant kunigo Jojado sūnaus Zacharijo. Tasai atsistojo prieš tautą ir jai pareiškė: „Taip sako Viešpats: Kodėl jūs laužote Viešpaties įsakymus? Jūs neturėsite laimės. Kadangi palikote Viešpatį, tai ir jis jus paliks!“
    Bet tie susibūrė prieš jį ir karaliaus įsakymu užmušė jį akmenimis Viešpaties namų kieme. Karalius Joašas nebegalvojo, kaip ištikimai jam tarnavo Zacharijo tėvas Jojadas, ir liepė nužudyti jo sūnų. O tas mirdamas šaukė: „Temato tai Viešpats ir teatsiteisi!“
    Į metų pabaigą patraukė prieš Joašą aramėjų kariuomenė. Įsiveržė į Judą ir Jeruzalę ir išžudė visus tautos kunigaikščius. Visas jų grobis buvo nugabentas Damasko karaliui.
    Tiktai su nedaugeliu karių aramėjų kariuomenė buvo atėjusi, bet Viešpats įdavė į jų rankas labai didelę kariuomenę, kadangi izraelitai buvo palikę Viešpatį, savo protėvių Dievą. Taip aramėjai įvykdė teismą Joašui.
    Aniems pasitraukus ir tą palikus sunkiai sergantį, jo tarnai susimokė prieš jį dėl kunigo Jojado sūnaus kraujo ir jį nužudė jo lovoje. Jis buvo palaidotas Dovydo mieste, tačiau ne karalių kapuose.

Atliepiamoji psalmė (Ps 88, 4–5. 29–34)

P.  – Aš būsiu per amžius jam maloningas.

„Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
'Giminę tavo amžiams sukūriau,
kartų kartomis tveriantį sostą tau pastatysiu'“. – P.

Aš būsiu per amžius jam maloningas,
tvirta pasiliks sandora mūsų.
Jo giminei leisiu gyvuoti per amžius,
ilgai kaip dangus stovės jojo sostas. – P.

Jei jo vaikai paniekins mano Teisyną,
jei nesielgs, kaip jiems įsakyta;
jei mano nuostatus laužys,
jeigu nepaisys, kas jiems mano liepta. – P.

Bausiu jų nuodėmes rykšte,
plaksiu botagu jų kaltę.
Betgi savo malonės iš jo neatimsiu,
neprasižengsiu savo ištikimybei. – P.

P.  Aleliuja. – Jėzus Kristus, būdamas turtingas, tapo vargdieniu,
                     kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 6, 24–34)

    Jėzus bylojo savo mokiniams:
    „Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.
    Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?
    O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?
    Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu? Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?
    Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?', arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta.
    Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savų vargų“.