Pirmasis skaitinys (2 Kar 11, 1–4. 9–18. 20)

    Karaliaus Ahazijo motina Atalija, pamačiusi sūnų nebegyvą, nuėjo išžudyti visų karališkosios giminės palikuonių. Tačiau karaliaus Joramo duktė ir Ahazijo sesuo Jeošeba, paėmė Ahazijo sūnų Joašą iš tarpo karaliaus sūnų, kurie turėjo būti nužudyti, ir su jo žindyve slapta nugabeno į patalų sandėlį. Ten jį paslėpė nuo Atalijos, kad jis nebūtų nužudytas. Šešerius metus jis buvo slapstomas Viešpaties namuose, kol šalį valdė Atalija.
    Septintais metais kunigas Jojadas susikvietė vežikų ir bėgikų šimtininkus, nusivedė juos į Viešpaties namus ir sudarė su jais sandorą; juos Viešpaties namuose prisaikdino ir jiems parodė karaliaus sūnų.
    Šimtininkų vadai klausė visų kunigo Jojado nurodymų. Kiekvienas, surinkęs savo vyrus, – ir tuos, kurie šeštadienį pradėdavo sargybą, ir tuos, kurie šeštadienį baigdavo ją, – suėjo pas kunigą Jojadą; tasai išdalijo jiems ietis ir skydus, kurie kadaise priklausė karaliui Dovydui ir dabar buvo laikomi Viešpaties namuose. Bėgikai su ginklais rankoje išsirikiavo nuo pietinės šventyklos pusės iki šiaurinės, priešais altorių ir pačią šventyklą, aplinkui karalių. Paskui Jojadas išsivedė karaliaus sūnų ir įteikė jam karūną bei karaliaus teisyną. Taip jie padarė jį karaliumi – patepė jį ir plodami rankomis šaukė: „Tegyvuoja karalius!“
    Išgirdusi tautą triukšmaujant, Atalija nuėjo pas žmones į Viešpaties namus. Čia ji pamatė įprastoje vietoje, prie kolonos, stovint karalių; prie jo viršininkai ir trimitininkai, ir visi šalies gyventojai džiaugėsi ir skardeno trimitais. Atalija persiplėšė drabužius ir ėmė rėkti: „Išdavystė, išdavystė!“ Bet kunigas Jojadas įsakė kariuomenės vadams šimtininkams: „Išveskite ją pro gretas į lauką ir nukirskite kalaviju kiekvieną, kuris panorėtų jos klausyti, nes, – tai sakė kunigas,– neturi ji būti nužudyta Viešpaties namuose“. Tada ją sugriebė, ir ji buvo nužudyta, einanti keliu, kuriuo veda arklius prie karaliaus rūmų.
   Paskui Jojadas sudarė Viešpaties sandorą su karalium ir tauta. Taip pat ir karaliui su tauta jis liepė sudaryti sandorą. Po to visi šalies gyventojai patraukė prie Baalo šventyklos ir ją sugriovė. Visai sudaužė jo altorius bei atvaizdus ir priešais altorius užmušė Baalo kunigą Mataną. Jojadas taip pat pastatė sargybas prie Viešpaties namų.
    Visos šalies gyventojai buvo kupini džiaugsmo, ir miestas liko ramus. O Atalija buvo nukauta kalaviju prie karaliaus rūmų.

Atliepiamoji psalmė (Ps 131, 11–14. 17–18)

P. – Viešpats tikrai pasirinko Sioną, jam čia patiko buveinę turėti.

Dovydui Viešpats yra prisiekęs,
neatšaukiamą priesaiką davęs:
„Palikuonį tavo aš pasodinsiu
ant tavojo sosto“. – P.

Viešpats tikrai pasirinko Sioną,
jam čia patiko buveinę turėti.
„Štai čia mano poilsio būstas,
čia aš gyvensiu – toks mano noras. – P.

Aš padarysiu: Dovydui gims čia galiūnas,
kils švyturys manam pateptiniui.
Aš sugėdinsiu visus jojo priešus,
ant jo galvos suspindės jo vainikas“.– P.

P.  Aleliuja. – Palaiminti dvasingieji vargdieniai:
                     jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.  

Evangelija (Mt 6, 19–23)

     Jėzus bylojo savo mokiniams:
    „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.
    „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“