Pirmasis skaitinys (Sir 48, 1–15)

Elijas – tai pranašas, ugniai prilygęs:
jo žodžiai liepsnojo, lyg deganti krosnis.
Jis atnešė badą vaikams Izraelio,
jo įkarščiu smarkiai mažėjo jų skaičius.
Jis, Viešpaties lieptas, jiems dangų uždarė
ir triskart ant žemės nukrisdino ugnį.
Sau pagarbą didžią sukėlei, Elijau,
ir tau kas prilygtų – galėtų didžiuotis.
Numirusį žmogų prikėlei gyventi,
tu Dievo valia iš mirties jį ištraukei.
Tu pasiuntei žūti ne vieną karalių,
kilmingus didžiūnus išmėtei iš guolių.
Sinajuje teismo sprendimą paskelbei,
Horebo kalne – nutarimą atkeršyt.
Karaliams davei atgailos patepimą,
o vieton savęs kitą pranašą skyrei.
Su audra į viršų buvai tu pakeltas,
tave skaisčios liepsnos į dangų lydėjo.
Kaip tvirtina Raštas, esi pasirengęs,
laikams besibaigiant, rūstybę gesinti,
vaikams sugrąžinti jų protėvių širdį,
Jokūbo gentis, jų gretas atstatyti.
Laimingas bus tas, kurs tave dar išvystų:
toksai ir numiręs gyventų per amžius.
Elijas pranyko lyg viesului kilus,
ir jojo dvasia Eliziejų pripildė.
Ženklų tas pridarė kaip dukart paėmus,
visi jojo žodžiai stebuklais pavirto.
Kol gyvas prieš nieką jis nesudrebėjo,
mat galios jo dvasiai žmogus neturėjo.
Negalimo daikto jam niekad nebuvo,
jis pranašo galią kape būdamas rodė.
Jis savo gyvenime darė stebuklų,
nuostabūs darbai ir jo mirtį lydėjo.

P.  – Teisingieji, džiaukitės Viešpaties prieglobsty.

Viešpats – pasaulio Valdovas:
tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
Jį juosia debesys tamsūs,
teise, teisybe grįstas jo sostas. – P.

Kai jis žengia – ugnys liepsnoja,
naikina priešus aplinkui.
Žaibais jis nuplieskia pasaulį,
išvydusi sudreba žemė. – P.

Sutirpsta kaip vaškas kalnai išsigandę
prieš Viešpatį – viso pasaulio Valdovą.
Byloja dangus apie jo teisingumą,
jo garbingumą regi pasaulis. – P.

Gėda visiems, kurie drožiniui lenkias,
stabais savo didžiuojas...
Niekingi dievaičiai, prieš Viešpatį kniubkit! – P.

P.  Aleliuja. – Jūs gavote įsūnystės Dvasią,
                      kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 6, 7–15)

    Jėzus bylojo savo mokiniams:
    „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip:
    'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto'.
    Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.