Pirmasis skaitinys (2 Kar 2, 1. 6–14)

    Kai Viešpats panorėjo Eliją viesulu pakelti į dangų, Elijas su Eliziejumi ėjo iš Gilgalo. Atėjus į Jerichą, Elijas paprašė Eliziejų: „Tu pasilik čionai, o mane Viešpats siuntė prie Jordano“. Eliziejus prieštaravo: „Kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas tu pats, aš tavęs nepaliksiu“. Tad juodu keliavo toliau kartu. Penkiasdešimt pranašo mokinių sekė jiedviem iš paskos, o vėliau pasiliko bestovį atstu iš šalies. Anuodu sustojo prie Jordano.
    Elijas nusisiautė savo apsiaustą ir juo suvyniotu sudavė į vandenį. Tasai persiskyrė į šalis, ir juodu sausuma perėjo upę. Perėjus į kitą pusę, Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ko norėtum, kad tau padaryčiau prieš mane nuo tavęs paimsiant?“ Eliziejus pasakė: „Norėčiau, kad būtų man dviguba dalis duota tavosios dvasios!“ Elijas atsiliepė: „Paprašei nelengvo dalyko. Jei tu matysi, kaip nuo tavęs aš būsiu paimtas, tai bus tau šitai suteikta, o jeigu ne – nebus tau šito“.
    Juodviem beeinant ir besišnekučiuojant, štai pasirodė ugninis vežimas, ugniniais žirgais pakinkytas, ir perskyrė juodu. Elijas viesulu kilo į dangų. Tai matydamas, Eliziejus sušuko: „Mano tėve, mano tėve! Izraelio vežime ir jo vežėjau!“ Kai jo nebematė, jis stvėrė už savo drabužių ir perplėšė juos per pusę. Paskui pakėlė Elijo apsiaustą, kuris nuo jo buvo nukritęs.
    Pasukęs atgal, Eliziejus pasiekė Jordano krantą. Paėmęs nuo Elijo nukritusį apsiaustą, juo sudavė į vandenį, šaukdamas: „Kur gi Viešpats, Elijo Dievas?!“ Sudavus į vandenį, tasai persiskyrė į šalis, ir Eliziejus perėjo upę.

Atliepiamoji psalmė (Ps 30, 20–21. 24)

P.  – Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit!

O, koks tu, Viešpatie, geras,
meilus visiems, kurie tavęs bijo,
visiems, kurie tavim vilias
viešai žmonių tarpe. – P.

Tu savo slėpykloj juos saugai
nuo nedorėlių kėslų;
slepi juos savo pastogėj
nuo liežuvių plakimo. – P.

Mylėkite Viešpatį, visi jo bičiuliai!
Ištikimuosius Viešpats globoja,
bet su kaupu atsilygins puikuoliams. – P.

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, – ir mano Tėvas jį mylės;
                     mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 6, 1–6. 16–18)

    Jėzus bylojo savo mokiniams:
    „Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.
    Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atsilygins.
    Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
    Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.