Pirmasis skaitinys (1 Kar 19, 9a. 11–16)

    Atėjęs ligi Dievo kalno Horebo, Elijas užsuko į urvą nakvynės. Į jį štai prabilo Viešpats: „Išeik ir stokis ant kalno prieš Viešpatį!“ Ir štai praėjo Viešpats.
    Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas.
    Tatai išgirdęs, Elijas apsiaustu užsidengė veidą, išėjo iš urvo ir atsistojo prie jo angos. Ir štai jis išgirdo balsą, kuris jam šaukė: „Ką čia veiki, Elijau?“ Šis atsakė: „Aš stoju ugningai už Viešpatį, kareivijų Dievą, nes izraelitai atsisakė tavo sandoros, išgriovė tavo altorius ir kalaviju išžudė tavo pranašus. Likau aš vienas; dabar jie tyko atimti ir mano gyvybę“.
    Bet Viešpats jam tarė: „Eik savo keliu per tyrus atgal ir nuvyk į Damaską! Tenai atėjęs, patepk Hazaelį Aramo karaliumi! Nimšio sūnų Jehų patepsi Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu – į savo vietą!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 26, 7–9. 13–14)

P.  – Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau.

Tu, Dieve, išgirsk mano balso šaukimą,
būk man maloningas, mane išklausyki.
Apie tave širdis man byloja: „Tu jo veido ieškoki“. – P.

Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau.
Nuo manęs savo veido neslėpki,
savojo tarno rūsčiai šalin nevaryki.
Tu mano pagalba – manęs neatmeski. – P.

Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį
toje šalyje, kur gyvybė.
Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – P.

P.  Aleliuja. – Spindėkite tarsi žvaigždės visatoje.
                     Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 5, 27–32)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!'  O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.
    Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą.
    Taip pat buvo pasakyta: 'Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą'. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“.