Pirmasis skaitinys (1 Kar 17, 7–16)

    Išdžiuvo upelis, prie kurio pasislėpęs buvo Elijas, nes šalyje nelijo lietus. Tada pasigirdo Elijui Viešpaties žodis: „Kelkis, nuvyk į Sidono Sareptą ir ten pasilik! Aš vienai tenykštei našlei liepiau tave aprūpinti“. Elijas susiruošė ir iškeliavo į Sareptą.
    Atėjęs prie miesto vartų, sutiko renkančią malkas našlę. Ją jis paprašė: „Atnešk man inde truputį vandens atsigerti“. Jai einant atnešti, jis šūktelėjo jai iš paskos: „Atnešk man taipogi ir kąsnį duonos!“
    Tačiau ta atsiliepė: „Kaip gyvas yra Viešpats, tavo Dievas, aš nieko daugiau neturiu, tik saują miltų puodynėje ir truputį aliejaus ąsotyje. Čia aš pasirenku keletą medgalių, paskui eisiu namo paruošti šio to sau pačiai ir sūnui. Dar šito mudu pavalgysime, o paskui turėsime mirti“.
    Elijas jai tarė: „Nesirūpink! Eik namo ir daryk, kaip sakei. Tik pirma pagamink nedidelį paplotį ir išnešk jį man! Paskui tu galėsi paruošti šio to sau pačiai ir sūnui; nes štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Miltų puodynė neištuštės, ir aliejaus ąsotis neišseks iki tos dienos, kada Viešpats vėl atsiųs lietų ant žemės paviršiaus’“.
    Jinai nuėjo ir padarė taip, kaip buvo pasakęs Elijas. Ir daugel dienų ji su juo ir sūnumi turėjo ko valgyti. Miltų puodynė neištuštėjo, ir aliejaus ąsotis neišseko, kaip Viešpats buvo žadėjęs per Eliją.

Atliepiamoji psalmė (Ps 4, 2–8)

P.  – Žerki ant mūsų tu, Viešpatie, savo veido palaimingąją šviesą!

Kai šaukiuosi tavęs, atsiliepki, o Dieve,
mano teisės gynėjau!
Tu baimės suspaustą mane išvaduoji.
Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą!
O žmonės, kaip dar ilgai jūsų širdys bus kietos?
Kodėl jūs niekniekius gaudot, vaikote vėjus? – P.

Žinokite, Viešpats savo bičiuliui stebuklą padaro,
Viešpats išgirsta, kai jo imu šauktis.
Sudrebėkite, pikta liaukitės darę,
širdimi pasvarstykit,
savo gultuose pamąstykit nutilę! – P.

Žerki ant mūsų tu, Viešpatie,
savo veido palaimingąją šviesą!
Tu mano širdžiai daugiau duodi džiaugsmo,
kaip kviečio derlius ar naujo vyno apstybė. – P.

P.  Aleliuja. – Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje,
                      kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 5, 13–16)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    „Jūs – žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.
    Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose.
    Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.