Pirmasis skaitinys (Jok 5, 9–12)

   Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio.
   Imkite, broliai, vargų pakentimo ir kantrybės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu. Štai mes šloviname ištverminguosius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.
    Bet pirmiausia, mano broliai, neprisiekinėkite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų „taip“ – taip ir „ne“ – ne, kad nepakliūtumėte į teismą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–4. 8–9. 11–12)

P. Viešpats – švelnus, maloningas.

Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

Jis man visas kaltes dovanoja,
gydo visas mano silpnybes.
Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.

Viešpats – švelnus, maloningas,
neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
nebaudžia mūsų , kiek verti esam. – P.

Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
taip yra didis jo gailestingumas
tiems, kurie jo šventai bijo.
Kaip nuo Rytų tolimi Vakarai,
taip toli kaltes mūsų nusviedžia. – P.

P. Aleliuja. – Tavo, Viešpatie, žodis yra tiesa.
                     Pašventink mus tiesa! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 10, 1–12)

    Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs.
    Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną.
    Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“
    Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“.
    Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“
    Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.