Pirmasis skaitinys (Jok 4, 1–10)

    Iš kur atsiranda karai, iš kur jūsų tarpe kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose? Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įnorius.
    Jūs svetimautojai! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku. Gal manote, kad Raštas veltui sako: „Iki pavydumo trokšta Dvasia, kuri gyvena mumyse“. Bet jis duoda dar didesnę malonę ir todėl sakoma: Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.
    Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų. Nusimazgokite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, besiblaškantieji! Nusižeminę dejuokite, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas – liūdesiu. Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.

Atliepiamoji psalmė (Ps 54, 7–11. 23)

P. Atsiduok Viešpaties globai ir jis ateis tau padėti.

„O, kad balandžio sparnus aš turėčiau,
skrisčiau, sakau, ieškotis ramybės“.
Toli, oi toli kur nulėkčiau
gyventi į tyrus. – P.

Ten skubiai pasislėpčiau
nuo viesulų, siaučiančių audrų.
Suardyk, sumaišyk, Viešpatie, jiems kalbą.
Nes mieste vien smurtas, kivirčai,
kurie dienąnakt aplink jį sienomis vaikšto. – P.

Atsiduok Viešpaties globai,
ir jis ateis tau padėti.
Teisuoliui neleis jis visą laiką palinkus svyruoti. – P.

P. Aleliuja. – Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi,
                    dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 9, 30–37)

     Jėzus ir jo mokiniai  išėję keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.
    Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
    Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
    Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.