Pirmasis skaitinys (Jok 3, 13–18)

    Kas tarp jūsų išmintingas ir išmokslintas? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai.
    Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi. O teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką.

Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 8–10. 15)

P. Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis.

Tobulas Viešpaties duotas Teisynas:
jis dvasią gaivina.
Pasakymas Viešpaties tvirtas,
išminties moko varguolį. – P.

Įsakymai Viešpaties tiesūs,
džiugina širdis,
paliepimas Viešpaties tyras,
akims duoda šviesybę. – P.

Viešpaties baimė gryna,
tveria per amžius,
Viešpaties sprendimai tikri,
visi aliai vieno teisingi. – P.

Mano kalbos ir mano mintys
tave tepasiekia,
Viešpatie, tau tebūna malonios –
tau, mano uolai, vaduotojui mano. – P.

P. Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
                    ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 9, 14–29)

    Sugrįžęs nuo kalno pas mokinius, Jėzus pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus. Vos pastebėjus Jėzų, minią pagavo nuostaba, ir visi bėgo jo pasveikinti. Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais?“
    Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir stingsta. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nesugebėjo“.
    Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Kiek man dar reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“ Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis.
    Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“
    Šis atsakė: „Nuo pat kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad, jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“
    Jėzus jam atsakė: „'Jei ką gali'?! Tikinčiajam viskas galima!“
    Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
    Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyli ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“ Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, taip kad daugelis sakė: „Jis mirė“. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.
    Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“.