Pirmasis skaitinys (Jok 3, 1–10)

    Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai
nusižengiame.
    Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas.
    Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis! Liežuvis, tarsi blogio visetas, glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo eigą, patsai pragaro padegtas.
    Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė yra sutramdoma ir prijaukinama žmogaus prigimties jėga. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jie lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!

Atliepiamoji psalmė (Ps 11, 2–5. 7–8)

P. Viešpatie, tu saugosi mus.

Viešpatie, gelbėk! Nyksta tavo bičiuliai,
ištirpo dorieji žmonijoj.
Kaimynas kaimynui meluoja,
širdis veidmainė ir lūpos klastingos. – P.

Lai Viešpats aptalžo klastingąsias lūpas,
puikybės pilną liežuvį.
Jie sako: „Galingą turim liežuvį, puikias turim lūpas,
kas už mus be didesnis?“ – P.

Viešpaties žodžiai – patys tikriausi, tai tikras,
be priemaišų auksas, septyniskart išvalytas.
Tu, Viešpatie, saugosi mus ir globosi
nuo šios kartos sergėsi mus per amžius. – P.

P. Aleliuja. – Iš debesies nuskambėjo Tėvo balsas:
                    „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ – P. Aleliuja.

 Evangelija (Mk 9, 2–13)

    Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus atskirai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo
drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du
kalbėjosi su Jėzumi.
    Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Jis
nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę.
    Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
    Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie
gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“.
    Taigi jie klausė Jėzų: „Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“
    Jis atsakė: „Tikrai, Elijas ateis pirmiau ir viską pataisys. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas? Todėl aš jums sakau: Elijas buvo atėjęs, ir jie padarė jam, ką norėjo, – taip, kaip apie jį parašyta“.