Pirmasis skaitinys (Jok 2, 1–9)

    Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis.
    Štai į susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate:
    „Pastovėk ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai?
    Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs išdrįsote paniekinti vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie niekina tą gražų vardą, kuriuo jūs vadinatės?
    Jeigu tik vykdote karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“, jūs gerai darote; bet, jeigu vadovaujatės palankumu atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai.

Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 2–7)

P. Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo.

Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas.
Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
aukštinkim Viešpaties vardą, kaip vienas.
Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
ir išvaduoja mane iš baisybių. – P.

Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo. – P.

P. Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodžiai, yra dvasia ir gyvenimas.
                     Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 27–33)

    Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“
    Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.
    Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
    Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
    Ir jis ėmė jiems aiškinti: „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusių“. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
    Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jam priekaištauti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin,
šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“