Pirmasis skaitinys (1 Kar 11, 4–13)

    Kai Saliamonas ėmė senėti, jo žmonos sugundė jį garbinti svetimus dievus; tad jis nebebuvo visa širdimi atsidavęs Viešpačiui, savo Dievui, kaip jo tėvas Dovydas. Jis garbino sidoniečių deivę Astartę ir amonitų dievaitį Milkoną. Darė, kas Viešpačiui nepatiko – nebuvo taip visas jam atsidavęs, kaip jo tėvas Dovydas. Tuomet kalne į rytus nuo Jeruzalės Saliamonas pastatė aukurą moabitų dievaičiui Kamošui ir amonitų dievaičiui Molochui. Tą patį padarė dėl visų svetimtaučių žmonų, kurios aukojo saviesiems dievaičiams
smilkalus ir pjaunamas atnašas.
    Tad Viešpats užsirūstino ant Saliamono, kad to širdis nusigręžė nuo jo, Izraelio Dievo, kuris jam dukart buvo apsireškęs ir uždraudęs svetimiems dievams tarnauti. Deja, jis to nesilaikė, ko Viešpats iš jo reikalavo, todėl jam Viešpats prabilo:
    „Kadangi tu šitaip darei, kadangi sulaužei mano sandorą ir nesilaikei įsakymų, kuriuos aš tau esu davęs, tai aš atimsiu iš tavęs karalystę ir ją tavo tarnui atiduosiu. Tiktai tavo tėvo Dovydo dėlei aš to nedarysiu, gyvam tau tebesant; tiktai iš tavo sūnaus ją atimsiu.
    Vis dėlto aš ne visą karalystę iš jo išplėšiu: aš tavo sūnui dar paliksiu vieną giminę – mano tarno Dovydo ir mano išsirinkto miesto Jeruzalės dėlei“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 3–4. 35–37 ir 40)

P. Viešpatie, mus atsiminki, mylėdamas tautą.

Laimė tam žmogui, kuris jo įsakymus vykdo,
nuolat elgias teisingai.
Viešpatie, atsiminki mane, mylėdamas tautą,
lankyki mane savo pagalba. – P.

Jie su pagonimis ėmė maišytis
ir jųjų darbus išmoko daryti.
Jie jų padirbtus stabus ėmė garbint,
kilpą tuo sau užsinėrė. – P.

Jie ėmė savo sūnus aukoti
ir savo dukras nelabajam.
Viešpaties rūstis įsiliepsnojo prieš savo tautą,
bjaurūs tapo jam savi žmonės. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jok 1, 21)

P. Aleliuja. – Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį,
                    kuris gali išgelbėti jūsų sielas. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 24–30)

    Jėzus nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.
    Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.
    Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
    Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“.
    Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo – demonas jau išėjęs iš tavo dukters“. Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną pasišalinusį.