Pirmasis skaitinys (1 Kar 10, 1–10)

    Sabos karalienė, išgirdusi apie Saliamono garsą, išvyko norėdama jį mįslėmis išbandyti. Jinai atkeliavo į Jeruzalę su labai gausinga palyda, su kupranugariais, nešančiais balzamą, gausybę aukso ir brangakmenių, užėjo pas Saliamoną ir pakalbėjo su juo apie visa, kas ant širdies jai gulėjo. Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo nieko, kas būtų karaliui slaptinga ir ko jis nebūtų galėjęs jai pasakyti.
    Dabar, kai Sabos karalienė pažino visą Saliamono išmintį, kai pamatė jo pastatytus rūmus, valgius ant jo stalo, jo valdininkų kėdes, tarnų patarnavimą ir jų aprangą, jo gėrimus ir atnašą, kurią jis aukojo Viešpaties namuose, tada jai užėmė kvapą. Ji tarė karaliui:
    „Ką savo šalyje buvau girdėjusi apie tave ir tavo išmintį, tai tikra teisybė. Aš tuo nenorėjau tikėti, kolei pati atvykau ir savo akimis pamačiau. Beje, netgi nė pusės nebuvo man pranešta: tavo išmintis ir kiti pranašumai pranoksta visa, ką buvau girdėjusi.
    Laimingi tavo vyrai, laimingi tie tavo tarnai, kurie visuomet pas tave stovi ir tavo išmintį girdi. Šlovė tebūna Viešpačiui, tavo Dievui, kuris pamilo tave ir į Izraelio sostą pasodino. Amžiams pamilęs Izraelį, Viešpats paskyrė tave karaliumi, kad vykdytum teisę ir teisingumą“.
    Ji padovanojo karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso, be to, gausybę balzamo ir brangakmenių. Daugiau niekada nebebuvo atgabenta į šalį tiek daug balzamo, kiek Sabos karalienė dovanojo karaliui Saliamonui.

Atliepiamoji psalmė (Ps 36, 5–6. 30–31. 39–40)

P. Teisuolio burna išmintį skelbia.

Viešpačiui savo likimą paveski,
juo pasikliauki: jis padarys, ko tau reikia.
Tavo teisybei leis pasirodyt kaip dienai,
kaip dienovidžio grožiui – tavajai teisei. – P.

Teisuolio burna išmintį skelbia,
liežuvis teisybę byloja.
Jo širdyje Dievo Teisynas,
ir jis nesvyruodamas žengia. – P.

Viešpats išgelbi teisiuosius
ir saugo juos priespaudos metais.
Viešpats juos gelbi, vaduoja,
laisvina juos iš bedievių,
kai jie prieglobsčio ieško. – P.

P. Aleliuja. – Tavo, Viešpatie, žodis yra tiesa.
                    Pašventink mus tiesa! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 14–23)

    Sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.
    Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. Jis sako: „Nejaugi ir jūs nieko nesupratote? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius).
    Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.