Pirmasis skaitinys (1 Kar 3, 4-13)

   Saliamonas nuvyko į Gibeoną tenai aukoti; čionai mat buvo žymiausias aukakalnis. Tūkstantį atnašų padėjo Saliamonas ant jo altoriaus. Gibeone naktį per sapną Saliamonui pasirodė Viešpats ir sako: „Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu.“
    Saliamonas tarė: „Tu mano tėvui, savo tarnui Dovydui parodei didelį maloningumą, nes jis gyveno tavo akivaizdoje ištikimas, teisingas ir tiesiaširdis. Tu jam išsaugojai tą didelį maloningumą ir padovanojai sūnų, kuris šiandien sėdi jo soste. Taigi dabar, mano Viešpatie Dieve, tu savo tarną paskyrei karaliumi vietoj jo tėvo Dovydo. Bet aš tebesu labai jaunas ir nemoku, kaip pridera elgtis karaliui. Juk tavo tarnas vadovauja tautai, kurią tu esi išsirinkęs; tai didelei tautai, kurios dėl gausybės negalima nei suskaityti, nei nustatyti. Tad duok savo tarnui nuovokią širdį, kad jis tavo tautą mokėtų valdyti ir gera nuo pikta atskirti! Kitaip kas įstengtų valdyti šią tautą didžiulę?“
    Ir Viešpačiui patiko, kad Saliamonas prašė tokio dalyko. Todėl jam Dievas atsakė: „Kadangi meldei mane šito, kadangi prašei sau ne ilgo gyvenimo, turtų ar priešų mirties, bet išmanymo teisingiems sprendimams daryti, tai aš tavo prašymą noriai patenkinsiu: aš duosiu tau širdį, tokią išmintingą ir supratingą, jog iki tavęs dar nebuvo ir po tavęs nebus tokio, kuris tau prilygtų. Bet ir to, ko tu neprašei, aš tau duosiu: tiek turtų ir garbės, jog kol gyvas būsi, nė vienas karalius tau neprilygs“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 118, 9. 10. 11. 12. 14.)

P.  – Mane, Viešpatie, savo įsakymų mokyk.

Kaip gali jaunas savo kelią išsaugoti tyrą?
Ogi klausydamas tavo žodžių! – P.

Visa širdimi tavęs ieškau,
tik neleisk nuo įstatymų tavo nuklysti. – P.

Giliai širdyje slepiu tavo žodį,
Kad tavęs neįžeisčiau. – P.

Būk pašlovintas, Dieve,
mane savo įsakymų mokyk. – P.

Savo lūpomis skelbsiu,
kas tik tavo burnos pasakyta. – P.

Stovėdamas ant tavo įstatymų kelio, džiaugiuosi
labiau, negu lobiais didžiausiais. – P.

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, –
                      sako Viešpats; –
                      aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 30–34)

    Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.
    Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir netgi pralenkė mokinius.
    Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos ilgai mokyti.