Pirmasis skaitinys (Sir 47, 2–11)

Tarytum taukai iš mėsos paaukotos
Išsiskiria Dovydas iš Izraelio.
Su liūtais jis žaidė, lyg tie būtų ožkos,
ir meškos jam buvo nelyginant avys.
Dar būdamas jaunas nudobė galiūną, –
išgelbėjo tautą nuo gresiančios gėdos;
užteko ranka pamojuoti laidyklę
ir štai Galijoto didybė subliūško.
Kadangi jis šaukės aukščiausiojo Dievo,
jo dešinę Viešpats pripildė galybės
kariauti įgudusį vyrą priblokšti
ir savajai tautai padauginti jėgą.
Todėl jį gražiai apdainavo merginos,
jam šaukė: „Jis užmušė tūkstančių dešimt!“
Nešiodams karūną, su priešais kariavo –
visus juos aplinkui pažemino baisiai.
Jis sumušė filistiečius – savo priešus,
palaužė lig šiolei karinę jų galią.
Jis žygdarbius savo giesmėm apgiedojo –
Aukščiausiąjį Viešpatį šlovino uoliai.
Visa širdimi jis mylėjo Kūrėją –
kasdien giesmėmis teikė garbę Aukščiausiam.
Jis styginius grot prie altoriaus pastatė,
sutvarkė giedojimą pritariant arfom.
Jis suteikė šventėms blizgėjimą šaunų,
išgražino iškilmes keičiantis metams.
Giedojimas šventajam Viešpaties vardui
šventykloj aidėdavo jau nuo pat ryto.
Jam nuodėmę Viešpats meilingai atleido
ir jo viešpatavimą pagrindė amžiams.
Jam suteikė teisę karaliumi būti,
jo sostą pastatė tautoj Izraelio.

P. Šlovinkim Dievą, vaduotoją mūsų.

Nesuteptas Viešpaties kelias,
Viešpaties žodis ugnimi valytas.
Jis sergi visus, kurie prie jo glaudžias. – P.

Lai Viešpats gyvuoja, garbė mano ramsčiui!
Šlovinkim Dievą, vaduotoją mano!
Skelbsiu tautoms tavo, Viešpatie, šlovę,
tavo garbei skambinsiu giesmes. – P.

Duodi savo pastatytam valdovui didingai laimėti.
Tu maloningas savam pateptiniui –
Dovydui ir jo ainiams per amžius. – P.

P. Aleliuja. – Palaiminti, kurie Dievo žodį išsaugo geroje širdyje
                     ir duoda vaisių kantrumu. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 14–29)

    Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“. Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“. Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“
    Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.
    Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“ Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
    Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai. Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.