Pirmasis skaitinys (2 Sam 18, 9–10. 14b. 24. 31–19, 3)

    Dovydo vyrai pamatė Abšalomą, jojantį ant asilėno. Prabėgant asilėnui pro didelį ąžuolą, Abšalomas galva užkliuvęs už jo šakų, pakibo tarp dangaus ir žemės, o jo asilėnas nubėgo. Kažkas tai matė ir pranešė Joabui: „Mačiau Abšalomą ant ąžuolo kybant!“ Joabas paėmęs tris ietis sudūrė krūtinėn Abšalomui, kuris ąžuole dar gyvas kabojo.
   Dovydas sėdėjo tarp dvejų vartų.O žvalgas buvo užkopęs ant vartų stogo aukščiau sienos. Jisai pasižvalgęs pamatė ateinantį vieną vyriškį. Paskui atėjo kušitas ir tarė: „Mano valdove karaliau, teikis išgirsti gerą naujieną, kad Viešpats šiandien atstatė teisybę akivaizdoje visų, kurie buvo prieš tave sukilę.“
    Karalius paklausė kušitą: „Kaip sekasi jaunuoliui Abšalomui?“ Kušitas atsakė: „Taip, kaip tam jaunuoliui, tesiseka mano šeimininko karaliaus priešams – visiems, kurie, turėdami piktų kėslų, buvo prieš tave sukilę“. Tada karalius sielvartingai susigūžė, palipo į viršutinę vartų patalpą ir pravirko. Vaitodamas jis kalbėjo: „Mano sūnau Abšalomai, mano sūnau! Mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs vietoj tavęs, Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!
    Ir buvo pranešta Joabui: „Karalius verkia: jis gedi Abšalomo“.Taip tą dieną pergalė virto gedulu visiems kariautojams, kadangi tą dieną kariūnai išgirdo: „Karalius liūdi savo sūnaus“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 85, 1–6)

P. Viešpatie, atkreipk savo ausį, mane išklausyki.

Viešpatie, kreipk savo ausį, mane išklausyki:
aš – vargšas, beturtis.
Saugok mano gyvybę: aš tau atsidavęs;
mano Dieve, gelbėki tarną, kuris tavim vilias. – P.

Viešpatie, manęs pagailėki,
be paliovos į tave aš šaukiuosi.
Tu savo tarno sielą palinksmink,
į tave, o Viešpatie, keliu savo dvasią. – P.

Viešpatie, tu meilus, maloningas
ir gailestingas visiems, kurie tavęs šaukias.
Viešpatie, mano maldos paklausyki,
pasidomėki, ko garsiai maldauju. – P.

P. Aleliuja. – Jis pasiėmė mūsų negales,
                    sau užsikrovė mūsų ligas. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 5, 21–43)

     Jėzui persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
    Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės.
    O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“
    Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.
    Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.
    Jis ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo.
    Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.