Pirmasis skaitinys (2 Sam 12, 1–7a. 10–17)

     Viešpats pas Dovydą siuntė Nataną. Tasai nuėjęs pas jį, prabilo: „Viename mieste gyveno du vyrai: vienas buvo turtingas, o kitas – varguolis. Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, o vargšas – tik vieną avelę, kurią buvo pirkęs. Augino ją, ir toji pas jį užaugo drauge su jo vaikais. Ji ėsdavo iš jo dubenėlio ir gerdavo iš jo taurės, guldavo jam ant kelių – buvo jam tarytum tikra jo duktė.
    Kartą, aplankius svečiui, turtuolis nesiryžo paimti vieną iš savo avių ar galvijų ir paruošti lankytojui. Užtat jis varguoliui pačiupo avelę ir paruošė savo lankytojui.“
   Čia Dovydas smarkiai įniršo ant turčiaus ir tarė Natanui: „Kaip gyvas Viešpats: šitai padaręs vyras turi mirti! Jis turi atsilyginti už avelę keturgubai, kad šitai padarė ir nepasigailėjo.“
   Tada Natanas Dovydui tarė: „Tas vyras – tai tu! Dabar niekada nebeatstos kalavijas nuo tavo namų, nes nepaisei manęs – paėmei hetito Urijo žmoną ir padarei savo žmona. Tai sako Viešpats: „Ašai pasirūpinsiu, kad iš tavo paties namų iškiltų tau nelaimė: aš tavo žmonas atimsiu tau matant ir jas atiduosiu kitam, kuris dienos šviesoje gulės su jomis. Tu tai slapta padarei, o aš tai viso Izraelio akivaizdoje ir dienos šviesoje padarysiu.“
    Tada Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau Viešpačiui!“ Natanas atsakė: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę: tu nemirsi. Bet, kad Viešpaties priešams suteikei progą piktažodžiauti, tau gimsiąs sūnus turės mirti.“
   Po to Natanas grįžo namo. O Viešpats leido sunkiai susirgti kūdikiui, kurį Urijo žmona buvo pagimdžiusi Dovydui. Dėl vaiko kreipėsi Dovydas į Dievą, laikėsi griežto pasninko, o miegojo tiesiai ant žemės.
    Namų vyresnieji suradę jį įkalbinėjo keltis nuo žemės. Bet jis nenorėjo; taip pat nevalgė su jais.

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 12–17)

P. Sukurk širdį man tyrą, o Dieve.

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski. – P.

Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.
Padaryk mane didžiadvasį.
Tu mano lūpose, Viešpatie, būsi,
manoji burna tave šlovins. – P.

Išgelbėk nuo kraujo bausmės mane, Dieve, –
o mano vaduotojau Dieve, –
ir aš džiugiai skelbsiu tavo teisumą.
Tu mano lūpose, Viešpatie, būsi,
manoji burna tave šlovins. – P.

P. Aleliuja. – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų,
                    kad kiekvienas, kuris jį tiki, nemirtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 35–40)

     Vieną vakarą Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
    Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį, taip kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvio. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
    O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“ Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“