Pirmasis skaitinys (2 Sam 11, 1–4a. 5–10a. 13–17)

    Apie naujuosius metus – laiku, kai karaliai išvyksta į karą, Dovydas išsiuntė Joabą drauge su savo asmens sargyba ir visu Izraeliu. Tie nuniokojo amonitų kraštą ir apgulė Rabą. Pats Dovydas betgi pasiliko Jeruzalėje.
    Vieną vakarą Dovydas, pakilęs iš guolio, vaikštinėjo ant plokščio karališkųjų rūmų stogo. Nuo ten jis pamatė besimaudančią moterį; ji buvo be galo graži. Dovydas pasiuntė sužinoti, kas toji moteris. Ir jam buvo pranešta: „Tai Beršeba, Eliamo duktė, hetito Urijo žmona“. Nusiuntęs pasiuntinius, Dovydas ją atsivesdino pas save. Po to ji sugrįžo namo. Bet tapo nėščia ir pasiuntė žmogų pas Dovydą, liepdama jam pranešti: „Esu nėščia“.
   Tada Dovydas pasiuntė Joabui įsakymą: „Atsiųsk pas mane hetitą Uriją“. Joabas pasiuntė. Urijui atvykus, Dovydas ėmė teirautis, kaip laikosi Joabas ir žmonės, kaip sekasi karas. Paskui jis tarė Urijui: „Nueik į savo namus nusimazgoti kojų!“ Urijas paliko karaliaus namus, ir įkandin jam buvo nešama karaliaus dovana.  Tačiau Urijas atsigulė poilsio prie karaliaus rūmų vartų, pas savo šeimininko žmones, o į savo namus neužėjo. Kai Dovydui buvo pranešta: „Urijas į savo namus neužėjo“, Dovydas pakvietė jį pas save pavalgyti ir pagerti; jis bandė nugirdyti jį. Tačiau vakare Urijas išėjęs ir vėl atsigulė pas savo šeimininko žmones; į savo namus neužėjo.
   Sekantį rytą Dovydas parašė laišką Joabui ir liepė įteikti jį per Uriją. Laiške jis rašė: „Pastatykite Uriją ten, kur kautynės aršiausios, paskui pasitraukite nuo jo, kad būtų užpultas ir žūtų.“
    Taigi Joabas, apžvelgęs apgultą miestą, pastatė Uriją į vietą, kur jam atrodė, stovėjo narsiausi vyrai. Kai miesto žmonės darė išpuolį ir stojo į mūšį su Joabu, krito keletas Dovydo vyrų; žuvo taip pat ir hetitas Urijas.

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 3–7. 10–11)

P. Viešpatie, būk gailestingas: esame tau nusidėję.

Pasigailėk manęs, Dieve, tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę. – P.

Aš savo kaltybę pažįstu,
man vis akyse mana nedorybė.
Aš tau, ir tiktai tau esu nusidėjęs:
dariau, ką laikai tu piktybe. – P.

Todėlei smerki mane tu teisingai,
teisme mane kaltini, kaip yra verta.
Deja, aš ir gimęs esu nuodėmingas,
Su nuodėme motinoj aš prasidėjau. – P.

Suteiki man džiaugsmą, linksmybę,
išvargintiems kaulams leiski pradžiugti.
Nuo mano kaltybių nugręžk savo veidą,
visas nuodėmes mano išdildyk. – P.

P. Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
                    kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 26–34)

    Jėzus kalbėjo minioms:
    „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.
    Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
    Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.