Pirmasis skaitinys (2 Sam 7, 18–19. 24–29)

     Pranašui Natanui baigus kalbėti, karalius Dovydas nuėjo ir, puolęs ant kelių prieš Viešpatį prabilo: „Kas gi ašai, mano Viešpatie Dieve, ir kas gi mano namai, kad tu mane atvedei iki šios vietos? Kadangi ir to tau atrodė per maža, Viešpatie Dieve, tai tu savo tarno namams išpranašavai ir tolimą ateitį. Ar tai nurodymas, tinkamas žmogui, mano Viešpatie Dieve?
    Tu Izraelį amžiams paskyrei savąja tautą ir pats tu, Viešpatie, pasidarei jo Dievas. To dėlei, Viešpatie Dieve, padaryk, kad tavo žodis, kurį esi taręs dėl savojo tarno ir jo namų, galiotų visą laiką ir įvykdyk, ką pažadėjai. Tada tavo vardas bus didis per amžius ir reikš: 'Kareivijų Viešpats yra Izraelio Dievas!'Ir tavo tarno Dovydo namai bus patvarūs tavo akivaizdoj.
    Juk tu kareivijų Viešpatie, Izraelio Dieve, esi savo tarnui apreiškęs: 'Aš tau namus pastatysiu'. Todėl tavo tarnas išdrįso tau šitaip melstis. Taip mano Dieve, esi gi vienintelis Dievas, ir tavo žodžiai teisingi. Tu šitokią laimę išpranašavai savo tarnui. Dabar maloningai palaimink savo tarno namus, kad tavo akivaizdoj jie būtų patvarūs, nes tu, mano Viešpatie Dieve, tai pažadėjai ir tavo palaiminimu tavo tarno namai bus palaiminti amžiams“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 131, 1–5. 11–14)

P. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą.

Viešpatie, Dovydą atmink maloningai
kiek jisai vargo padėjo.
Kokią Viešpačiui priesaiką davė
Kokį įžadą Jokūbo Galiūnui: – P.

„Kojos nekelsiu savo pastogėn,
lovon negulsiu ilsėtis,
naktį akių nesudėsiu,
vokų nesumerksiu,
kolei surasiu Viešpačiui vietą,
būstinę gyvent Visagaliui!“ – P.

Dovydui Viešpats yra prisiekęs,
neatšaukiamą priesaiką davęs:
„Palikuonį tavo aš pasodinsiu
ant tavojo sosto. – P.

Jei tavo sūnūs mano Sandorą vykdys,
jei priesakų mano laikysis,
tai jų ainiai per amžius
sėdės savo soste“.  – P.

Viešpats tikrai pasirinko Sioną,
jam čia patiko buveinę turėti.
„Štai čia mano poilsio būstas,
čia aš gyvensiu, – toks mano noras.“ – P.

P. Aleliuja. – Tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 21–25)

    Jėzus jiems dar sakė: „Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?! Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn. Jei kas turi ausis klausyti – teklauso!“
    Jis taip pat jiems sakė: „Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi“.