II eilinė savaitė
Šeštadienis

Pirmasis skaitinys (2 Sam 1, 1–4. 11–12. 17. 19. 23–27)

        Po Sauliaus mirties Dovydas iš savo pergalės prieš amalekitus buvo pargrįžęs ir dvi dienas praleidęs Ciklage, kai trečiąją dieną iš Sauliaus stovyklos atvyko vyriškis suplyšusiais drabužiais ir dulkina galva. Priėjęs jis pagerbė Dovydą, parpuldamas prieš jį ant žemės. Dovydas jį paklausė: „Iš kur atkeliauji?“ Tas jam atsakė: „Pabėgau iš izraelitų stovyklos“. Dovydas susidomėjo: „Kokia tenai padėtis? Papasakok man!“ Tas ir pasakė: „Žmonės pabėgo iš mūšio ir daugel jų krito. Žuvo ir Saulius bei jo sūnus Jonatanas.“
    Dovydas griebęs už savo drabužių, perplėšė juos; tą patį padarė visi pas jį esantys vyrai. Jie ėmė verkti, raudoti ir iki vakaro pasninkavo dėl Sauliaus, jo sūnaus Jonatano, dėl Viešpaties tautos ir Izraelio namų – dėl kritusių nuo kalavijo.
   Dėl Sauliaus ir jo sūnaus Jonatano Dovydas šitokią raudą giedojo:

„Tavoji garbė Izraeli ir džiaugsmas
jau guli ant tavo kalvų nugalėti...
Ak didvyriai krito!
Žavingasis Saulius, meilusis Jonatanas
gyvenime, nei mirtyje nesiskyrė.
Greiti, kaip ereliai
ir stiprūs kaip liūtai.
Izraelio dukros, apverkite Saulių,
kuris jus lininiais ir purpuru rengė,
kuris jūsų apdarą auksu dabino.
Ak didvyriai krito
kautynėms užvirus!
Skaudu man dėl tavo mirties, Jonatanai!
Man gaila tavęs, mano broli brangusis!
Man tu, Jonatanai, už viską mielesnis –
tavęs neatstoja nė moterų meilė.
Ak didvyriai krito
jų ginklai sulūžo!“
Atliepiamoji psalmė (Ps 79, 2–3. 5–7)

P. Tenušvinta, Viešpatie, veidas tavasis ir mes išgelbėti būsim!

O Izraelio ganove, atidžiai paklausyki!
tavąjį sostą laiko sparnai cherubinų.
Pakilk su didžiąja savo galybe,
ateik mūsų vaduoti!  – P.

Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki,
Pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki
Ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!
Globok jį – tavo rankų sodintą,
Atžalą – tavo užsiaugintą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Apd 16, 14b)

P. Aleliuja. – Atverk, Viešpatie, mūsų širdis tavo Sūnaus žodžiams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 3, 20–21)

    Jėzui su mokiniais sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis išėjęs iš proto.