Pirmasis skaitinys (1 Sam 17, 32–33. 37. 40–51)

   Prie Sauliaus atvestas Dovydas jam pasakė: „Dėl to filistiečio niekam nereikia nusiminti! Išeis tavo tarnas ir kausis su juo“. Saulius prieštaravo: „Gi tu negali išeiti prieš tą filistietį ir kautis: esi dar jaunuolis, o jis – nuo jaunystės kariūnas.“
    Dovydas Sauliui kalbėjo: „Ištraukęs mane iš lokio ir liūto letenų, Viešpats išplėš ir iš to filistiečio rankų“. Ir Saulius Dovydui tarė: „Eik! Viešpats teesie su tavimi!“
    Dovydas pasiėmė lazdą į ranką, išsitraukė iš upelio penketą apvalių akmenų ir įsidėjo į savo piemenautinį krepšį; paskui, paėmęs į ranką laidyklę išėjo ant filistiečio. O tas vis artėjo prie Dovydo; jo ginklanešys žygiavo jam priešais.
   Filistietis žvelgė į Dovydą kupinas paniekos; mat Dovydas buvo labai dar jaunas; jis buvo šviesiaplaukis, stotingas. Filistietis jam tarė: „Argi aš šuo, kad tu prieš mane ateini su lazda?“ Jis keikė Dovydą savo dievaičiais. Ir šaukė: „Na eikš: numesiu tavo kūną padangių paukščiams ir laukų žvėrims sudraskyti“.
Dovydas jam atšovė: „Tu prieš mane išeini su kalaviju, durklu ir ietimi, o aš prieš tave išeinu vardan kareivijų Viešpaties – Dievo Izraelio kariuomenės, iš kurios pasityčiojai. Šiandieną Viešpats tave atiduos į mano rankas. Užmušiu tave ir nukirsiu tau galvą. Dar šiandien filistiečių kareivių lavonus aš atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims sudraskyti, kad visas pasaulis suprastų, jog Izraelyje esama Dievo. Visi, kurie čia susirinkę, turės suprasti, kad pergalę Viešpats suteikia ne kalaviju ir ietimi; tai Viešpaties karas, ir jis atiduos jus į mūsų rankas.“
   Kada filistietis žygiavo pirmyn ir artėjo prie Dovydo, šis gretai išbėgo prieš jį iš izraelitų rikiuotės. Įkišo ranką į savo piemenautinį krepšį, išsiėmė akmenį, paleido jį iš laidyklės ir pataikė filistiečiui į kaktą. Akmuo praskėlė jam kaktą, ir filistietis kniūbsčias susmuko ant žemės. Šitaip tad Dovydas nugalėjo filistietį laidykle ir akmeniu; pataikė į jį ir užmušė, neturėdamas rankoje kalavijo. Paskui, pribėgęs prie filistiečio, Dovydas griebė už jo kalavijo, ištraukė jį iš makšties, nukirto jam galvą ir šitaip jį pribaigė.
   O filistiečiai, pamatę, kad jų stipruolis negyvas, metėsi bėgti.

Atliepiamoji psalmė (Ps 143, 1. 2. 9–10)

P. Šlovė Viešpačiui, mano tvirtovei!

Šlovė Viešpačiui, mano tvirtovei!
Jis miklina mano ranką kautynėms,
kumštį – grumtynėms. – P.

Jis – man pilis, mano meilė,
priedanga ir vaduotojas mano.
Man jisai – prieglauda, skydas;
davė tautas man valdyti. – P.

Tau, Dieve, naują giesmę sukursiu,
skambinsiu tau dešimtstyge arfa.
Mūsų valdovams pergales duodi:
gelbėjai Dovydą, savąjį tarną. – P.

P. Aleliuja. – Jėzus skelbė karalystės Evangeliją
                    ir gydė žmonėse visokias ligas. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 3, 1–6)

    Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka. Fariziejai stebėjo, ar jis gydys jį šabo dieną, kad galėtų apkaltinti.
    Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: „Stok į vidurį!“ O juos paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo.
    Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.