Pirmasis skaitinys (1 Sam 9, 1–4. 17–19; 10, 1a)

   Anuomet tarp benjaminitų gyveno žmogus, vardu Kišas, Abielio sūnaus, Zeroro vaikaitis, Afiacho sūnaus Bekorato provaikis, benjaminitas, pasiturintis vyras. Turėjo sūnų, vardu Saulių, stotingą ir gražų; už jį gražesnio nebuvo nė vieno tarp izraelitų: už juos visa galva jis buvo aukštesnis.
    Kartą Sauliaus tėvui Kišui pasiklydo asilės. Tad Kišas ir tarė savo sūnui Sauliui: „Pasiimk kurį nors iš tarnų ir eik ieškoti asilių!“ Ir perėjo juodu Efraimo kalnyną, išvaikščiojo Šališos sritį, bet jų nesurado. Keliavo per Šaalimo sritį, bet ten jų nebuvo. Paskui apkeliavo Jeminio kraštą, bet jų nė tenai nesurado.
   Kai tik Samuelis pamatė Saulių, Viešpats jam davė suprasti: „Tai čia tas vyras, apie kurį esu tau kalbėjęs: Tasai viešpataus mano tautai.“
    Saulius priėjęs prie Samuelio tarp vartų paklausė: „Prašom pasakyti, kur yra aiškiaregio namai!“ Samuelis atsiliepė Sauliui: „Tai aš esu aiškiaregys. Eik su manimi į viršų! Judu privalote šiandien su manimi pavalgyti. Rytoj aš anksti išleisiu tave į kelionę – po to, kai būsiu pasakęs visa, kas ant širdies tau guli.“
   Paėmęs aliejinį indą Samuelis išpylė aliejų ant Sauliaus galvos ir, jį pabučiavęs, pasakė: „Tave štai patepė Viešpats savo paveldo kunigaikščiu. Tu viešpatausi Viešpaties tautai ir ją išvaduosi iš ją supančių priešų rankų.“

Atliepiamoji psalmė (Ps 20, 2–3. 4–5. 6–7)

P.  Džiaugiasi valdovas, Viešpatie, tavo galybe.

Viešpatie, džiaugias valdovas, tavo galybe,
džiūgaute džiūgauja dėl tavo pagalbos.
Suteikei jam, ko širdis pageidavo,
neatsakei, ko maldavo jo lūpos. – P.

Jį ypatinga palaimą apdovanojai,
ant galvos jam uždėjai gryno aukso vainiką.
Prašė tave, kad gyvenimą duotum ir tu davei jam,
davei gyvenimą ilgą, per amžius, per amžius. – P.

Didi jam garbė dėlei tavo pagalbos,
padarei jį garsų, didingą.
Tu jį padarei amžių palaimą,
savo veido šviesa jam pažėrei laimę. – P.

P. Aleliuja. – Viešpats mane pasiuntė nešti geros naujienos vargdieniams,
                     skelbti belaisviams išvadavimo. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 2, 13–17)

    Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė. Praeidamas jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.
    Kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį. Rašto aiškintojai iš fariziejų, išvydę jį valgantį su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“
    Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“.