Pirmasis skaitinys (1 Sam 4, 1b–11)

    Izraelitai išėjo kariauti su filistiečiais. Jie savo stovyklą įrengė prie Eben-Edsero, o filistiečiai stovėjo Afeke. Filistiečiai kautynių tvarka išsirikiavo prieš Izraelį. Kautynės buvo permainingos. Izraelis buvo filistiečių nugalėtas, ir mūšio lauke krito iki keturių tūkstančių Izraelio vyrų.
    Sugrįžus tautai stovyklon, Izraelio seniūnai tarėsi: „Kodėl gi Viešpats leido filistiečiams šiandieną mus nugalėti? Parsineškime Viešpaties sandoros skrynią iš Šilo. Te Viešpats ateina į mūsų tarpą ir išgelbi mus iš priešų rankų.“
    Taigi tauta pasiuntė vyrų į Šilą, ir jie pargabeno sandoros skrynią kareivijų Viešpaties, kuris viešpatauja kerubinams. Abu Elio sūnūs – Hofnis ir Pinhas – atlydėjo Dievo sandoros skrynią. Kai Viešpaties skrynia atkeliavo dabar į stovyklą, izraelitai taip garsiai šaukė iš džiaugsmo, jog žemė dundėjo.
    Filistiečiai, išgirdę didelį riksmą, kalbėjo: „Kas ten per triukšmas hebrajų stovykloje?“ Kada filistiečiai patyrė, jog Viešpaties skrynia atkeliavo stovyklon, juos apėmė baimė. Jie sakė: „Pas juos į stovyklą atvyko jų Dievas. Vargas mums! Anksčiau niekada to nebuvo! Vargas mums! Kas mus išgelbės iš rankų to galingo Dievo? Tai Dievas, kuris visokiomis rykštėmis plakė Egiptą. Būkite narsūs, filistiečiai, būkite vyrai, kad jums nereikėtų vergauti hebrajams, kaip tie jums vergavo. Būkite vyrai – kovokite!“
   Tada filistiečiai stojo į mūšį, ir izraelitai buvo nugalėti – visi išbėgiojo prie savo palapinių. Tai buvo baisus pralaimėjimas: izraelitų krito trisdešimt tūkstančių vyrų. Dievo skrynia buvo pagrobta, ir žuvo abu Elio sūnūs: Hofnis ir Pinhas.

Atliepiamoji psalmė (Ps 43, 10–11. 14–15. 24–25)

P. Atpirk mus, Viešpatie, dėl savo gerumo.

Betgi dabar mus atstūmei, pažeminti leidai, –
su mūsų kariuomene, Dieve, nebežygiuoji.
štai mes priversti bėgam nuo priešų, –
ir grobia engėjai mūs turtą. – P

Mus niekinti leidai kaimynams,
aplink tyčiotis, juoktis iš mūsų.
Apie mus leidi pagonims pasakas kurti,
tautos su panieka galvas linguoja. – P

Ko dėlei miegi? Viešpatie, kelkis!
Pabuski! Neleisk amžinai mums paniekintiems būti!
Kodėl vis slepi savo veidą?
Kodėl užmiršai mūsų priespaudą, skurdą? – P

P. Aleliuja. – Jėzus skelbė karalystės Evangeliją
                    ir gydė žmonėse visokias ligas. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 1, 40–45)

    Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.
    Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.
    O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.