Pirmasis skaitinys (1 Sam 3, 1–10. 19–20)

    Jaunuolis Samuelis ėjo tarnybą Viešpačiui Elio priežiūroje. Anuomet Viešpaties žodis retai pasigirsdavo, nebuvo dažni nė regėjimai. Kartą Elis ilsėjosi savo gulte. Jo akys buvo mieguistos, jis nebegalėjo matyti. Dievo žiburys dar nebuvo užgesęs, o Samuelis miegojo Viešpaties šventykloje, kur stovėjo Dievo skrynia.
    Ir pašaukė Viešpats Samuelį, o tas atsiliepė: „Aš čia!“ Tada Samuelis nubėgo pas Elį ir pakartojo: „Aš čia! Tu šaukei mane“. Bet Elis atsakė: „Aš tavęs nešaukiau. Eik ir miegok!“ Tasai nuėjo ir vėl atsigulė miego.
   O Viešpats antrą kart pašaukė: „Samueli!“ Tasai pakilo, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Tu šaukei mane“. Bet Elis atsakė: „Aš tavęs nešaukiau, mano sūnau. Eik ir miegok!“ Samuelis Viešpaties dar nepažinojo, jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis.
   O Viešpats ir trečiąkart pašaukė Samuelį. Tasai atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Tu šaukei mane“. Tada tai Elis suprato, jog šaukęs jaunuolį bus Viešpats. Ir Elis pamokė Samuelį: „Eik ir gulk miegoti! O jeigu ir vėl tave šauktų, tada atsiliepk: 'Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!'“ Samuelis nuėjo ir atgulė į savo vietą.
   O Viešpats atvyko, priėjo ir, kaip praeitais kartais, sušuko: „Samueli, Samueli!“ Samuelis atsiliepė: „Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!“.
    Samuelis augo, ir Viešpats buvo su juo ir nė vieno iš visų savo žodžių nepaliko neįvykdęs. Visas Izraelis, nuo Dano iki Beeršebos suprato, kad Samuelis yra Viešpaties patvirtintas pranašas.

Atliepiamoji psalmė (Ps 39, 2. 5. 7–10)

P. Viešpatie, aš trokštu įvykdyti tavąją valią.

Viešpaties aš laukte laukiau,
ir jis prie manęs pasilenkė meiliai.
Į mano lūpas naują giesmę įdėjo –
giesmę Dievui pagarbint. – P.

Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ – P.

Knygoje apie mane parašyta: „Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai“. – P.

Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau
lūpas sučiaupęs. – P.

P. Aleliuja. –  Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats; –
                     aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 1, 29–39)

    Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
    Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
    Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.