Pirmasis skaitinys (1 Sam 1, 9–20)

   Šile pavalgiusi ir atsigėrusi, Hana pakilo ir žengė prie Viešpaties. Kunigas Elis sėdėjo savo kėdėje prie Viešpaties šventyklos durų staktų.Hana nusiminusi meldėsi Viešpačiui ir gailiai virkavo. Padarė įžadą sakydama:
    „Kareivijų Viešpatie, jeigu meilingai pažvelgsi į savo tarnaitės nelaimę, jeigu mane prisiminsi ir savo tarnaitės neužmirši, jei dovanosi man sūnų, tai aš jį visam gyvenimui paskirsiu Viešpačiui. Tegul jo galvos nepaliečia žirklės.“
    Taip ištvermingai jai meldžiantis Viešpaties akivaizdoje, jos lūpas stebėjo Elis. Mat Hana kalbėjo tik tyliai: jos lūpos krutėjo, o balso nebuvo girdėti. Tad Elis palaikė ją pasigėrusia ir pareikalavo: „Ar tu ilgai taip elgsies, kaip pasigėrusi? Išsiblaivyk gi!
    Hana atkirto: „Ne gerbiamasis! Aš – nelaiminga moteris; vyno ar alaus aš negėriau, tik širdį Viešpačiui lieju. Todėl nelaikyk savo tarnaitės netikusia moterim, nes aš tik iš didelio sielvarto ir nuliūdimo šitiek ilgai meldžiausi.“
    Elis atsiliepė: „Eik ramybėje! Izraelio Dievas išpildys tau prašymą, kuriuo tu į jį kreipeisi.“
    Jinai pasakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Ir moteriškė nuėjo; ji vėl pavalgė ir jau nebuvo nuliūdusio veido.
    Jie kitą rytą pakilo anksti ir pagarbino Viešpatį. Po to susiruošė keliauti atgal ir sugrįžo namo į Ramą. Elkana pažino savo žmoną Haną; Viešpats prisiminė ją, ir Hana tapo nėščia. Atėjus metui, pagimdė ji sūnų ir praminė Samueliu, „nes, – ji taip sakė, – aš išmeldžiau jį iš Viešpaties“.

Atliepiamoji psalmė (1 Sam 2, 1. 4–8)

P. Mano Širdis džiaugiasi Viešpačiu, Gelbėtoju mano.

Mano širdis džiaugiasi Viešpačiu:
Dievas man teikia stiprybę.
Džiūgauju priešus nuveikęs –
Viešpatie, tu man padėjai. – P.

Stipriųjų galybė sudūžta,
silpnieji jėga apsijuosia.
Sotieji darbuojas dėl duonos,
jos alkę daugiau nebeskursta.
Ta, kuri buvo bevaikė, pagimdo septynis,
vaikingoji štai nužydėjo. – P.

Mirtis ir gyvybė – iš Viešpaties rankų.
Mirties viešpatijon  nuvedęs, iš jos ir grąžina.
Tai Viešpats padaro vargšu ir turtingu,
jis žmogų pažemina, jis ir išaukština. – P.

Jis pakelia vargšą iš dulkių,
iš pelenų ištraukia beturtį.
Jam sėstis pasiūlo kartu su didžiūnais,
garbingą jam parenka vietą. – P.

P. Aleliuja. – Priimkite Dievo žodį ne kaip žmogaus žodį, bet kas jis iš tikro yra, –
                    kaip Dievo žodį. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 1, 21–28)

    Kafarnaume šeštadienį, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
    Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
    Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.
    Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.