Pirmasis skaitinys (Dan 7, 2–14)

    Aš, Danielius, nakčia turėjau tokį regėjimą. Keturi dangaus vėjai išjudino didelę jūrą. Iš jūros iškilo keturi dideli žvėrys. Kiekvienas iš jų turėjo skirtingą išvaizdą. Pirmasis buvo panašus į liūtą, tiktai turėjo erelio sparnus. Į jį man bežiūrint, sparnai jam buvo išrauti.     Jis buvo pakeltas nuo žemės ir pastatytas ant dviejų kojų, tarytum žmogus, ir buvo duota jam žmogaus širdis.
    Po to pasirodė kitas žvėris, panašus į lokį. Jis buvo pusiau atsistojęs ir laikė nasruose (tarp dantų) tris šonkaulius. Jis buvo raginamas: „Kelkis ir ėsk dar daugiau mėsos!“ Po to aš mačiau trečiąjį žvėrį. Jis buvo panašus į panterą, tiktai ant nugaros turėjo keturis sparnus, tarytum paukščio, taipogi keturias galvas; jam buvo duota galia viešpatauti.
    Paskui aš savo naktiniame regėjime išvydau ketvirtąjį žvėrį. Jis buvo baisingas, bjaurus pažiūrėti ir labai storas; turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė ir triuškino visa, o kas paliko, sutrypė kojomis. Nuo kitų žvėrių jis visa kuo skyrėsi. Taip pat jis turėjo dešimt ragų. Man stebint ragus, išaugo tarp jų dar kitas, mažesnis ragas, o prieš jį pradingo trys iš ankstesnių ragų; ir tame rage buvo akys, tartum žmogaus, ir burna, kuri įžūliai kalbėjo.
    Aš vis dar žiūrėjau: štai buvo pastatyti sostai, ir užėmė vietą senyvas vyras. Jo rūbai buvo balti kaip sniegas, plaukai – kaip gryna vilna. Ugningos liepsnos buvo jo sostas, kurio tekiniai – liepsninga ugnis. Iš jo tekėjo ugninis srautas. Jam patarnavo tūkstantis tūkstančių, prie jo stovėjo dešimt tūkstančių dešimttūkstantinių. Susėdo teismas, ir buvo atvertos knygos. Aš vis dar žiūrėjau, kol – dėl rago įžūlių kalbų – buvo žvėris nužudytas. Jo kūnas buvo atiduotas ugniai ir sunaikintas. Taip pat ir kitiems žvėrims buvo atimta valdžia. Tačiau jiems buvo palikta gyvybė – iki nustatyto laiko.
    Aš vis dar mačiau naktinį regėjimą. Štai su dangaus debesimis atslinko tarytum žmogaus sūnus. Jis pasiekė senyvąjį vyrą ir buvo nuvestas į jo akivaizdą. Jam buvo suteikta valdžia, garbė ir karalystė. Visos tautos, gentys ir kalbos turės jam tarnauti. Jo viešpatavimas – amžinas, nesibaigiantis viešpatavimas. Jo karalystė niekad nežlugs!

Atliepiamoji psalmė (Dan 3, 75–81)

P.  Garbinkit ir aukštinkit jį per amžius!

Šlovinkit Viešpatį, kalnai ir kalneliai! – P.

Šlovinkit Viešpatį, žemės augalai! – P.

Šlovinkit Viešpatį, versmės,šaltiniai! – P.

Šlovinkit Viešpatį, jūros ir upės! – P.

Šlovinkit Viešpatį, jūrų gyvūnai! – P.

Šlovinkit Viešpatį, padangių sparnuočiai! – P.

Šlovinkit Viešpatį, žvėrys, žvėreliai! – P.

P.  Aleliuja. – Atsitieskite ir pakelkite galvas,
                      nes jūsų išvadavimas arti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 21, 29–33)

    Savo mokiniams Jėzus pasakė palyginimą:
   „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę visa tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks.
    Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“.