Pirmasis skaitinys (Dan 1, 1–6. 8–20)

    Trečiaisiais Judo karaliaus Jojakimo viešpatavimo metais Babelio karalius Nebukadnecaras išsiruošė prieš Jeruzalę ir apgulė ją. Ir Viešpats atidavė į jo rankas Judo karalių Jojakimą, taipogi dalį Dievo namų indų. Nebukadnecaras nuvarė juos į Šinearo kraštą, į savo dievaičio namus, o indus nugabeno į savo dievaičio lobyną.
    Karalius įsakė savo vyriausiajam rūmininkui Ašpenazui atvesti į dvarą keletą jaunų karališko arba bent kilmingo kraujo izraelitų jaunuolių – be kliaudos, gražios išvaizdos, išprusintų, gerai išauklėtų, visapusiškai išlavintų, guvių ir protingų, tinkamų tarnauti karaliaus rūmuose. Ašpenazas turėjo juos išmokyti ir chaldėjų rašto bei kalbos. Jų dienos davinį karalius nustatė iš karaliaus stalo valgių ir savo paties geriamo vyno. Trejus metus jie turėjo lavintis ir po to pradėti tarnybą karaliui.
    Tarp tų jaunuolių iš Judo giminės buvo Danielius, Ananijas, Mišaelis ir Azarijas. Danielius buvo pasiryžęs nesusiteršti karaliaus stalo valgiais bei vynu ir prašė vyriausiąjį rūmininką taip padaryti, kad jis galėtų nesusitepti.
    Dievas jam leido įgyti vyriausiojo rūmininko malonę ir palankumą. Tačiau vyriausiasis rūmininkas sakė Danieliui: „Bijau šeimininko karaliaus, kuris jums nustatė valgį ir gėrimą: jis gali pastebėti, kad jūs atrodote blogiau už kitus jūsų amžiaus jaunuolius; tada ant manęs suvirstų per jus kaltė prieš karalių.“
    Tuomet Danielius kreipėsi į auklėtoją, kurį vyriausiasis rūmininkas buvo paskyręs Danieliui, Ananijui, Mišaeliui ir Azarijui: „Na, pabandyk gi su savo tarnais bent dešimt dienų! Tebus mums duodama valgyti tik augalinį maistą ir gerti vandenį. Po to palyginsi išvaizdą mūsų su jaunikaičių, valgančių nuo karaliaus stalo. Paskui pagal tai, ką pamatysi, galėsi su savo tarnais pasielgti!“
    Auklėtojas priėmė jų pasiūlymą ir dešimt dienų bandė su jais. Baigiantis dešimt dienų, jie atrodė geriau ir maitinti sočiau kaip kiti jaunikaičiai, valgę karaliaus valgius. Tada jiems skirtąjį valgį bei vyną auklėtojas dėjo į šalį ir davė augalinį maistą.
    Šitiems keturiems jaunuoliams Dievas suteikė visokio rašto mokėjimą ir išminties supratimą. Danielius, be to, dar gebėjo išaiškinti regėjimus ir sapnus. Praėjus karaliaus nustatytam laikui, vyriausiasis rūmininkas atvedė juos Nebukadnecarui.
    Karalius, su jais pakalbėjęs, pamatė, kad iš visų nė vienas neprilygsta Danieliui, Ananijui, Mišaeliui ir Azarijui. Todėl jie galėjo pradėti tarnybą karaliui. Kiekvieną kartą, kai karalius klausdavo jų patarimo, reikalaujančio išminties ir proto, matydavo, kad jie dešimteriopai pranoksta visus jo karalystės būrėjus ir žynius.

Atliepiamoji psalmė (Dan 3, 52–56)

P.  Garbė ir šlovė tau per amžius!

Garbė tau, Viešpatie, mūsų protėvių Dieve,
garbė ir šlovė tavo šventajam vardui! – P.

Garbė tau, Viešpatie, garbingoj šventovėj! – P.

Garbė tau, Viešpatie, karališkam soste! – P.

Garbė tau, Viešpatie, dangaus ir žemės Valdove! – P.

Garbė tau, Viešpatie, dangaus aukštybėse! – P.

P.  Aleliuja. – Budėkite, nes nežinote
                       kurią dieną ateis jūsų Viešpats. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 21, 1–4)

    Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. Jis taipogi pamatė vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius.
    Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi aukojo Dievui dovanų iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“.