Pirmasis skaitinys (1 Mak 6, 1–13)

    Karalius Antiochas, keliaudamas po rytų provincijas, išgirdo apie vieną Persijos miestą, vardu Elymaidą, įžymų tuo, kad turįs daug sidabro ir aukso. Jame taip pat esanti labai turtinga šventovė: Makedonijos karalius Aleksandras, Pilypo sūnus, pirmasis karaliumi tapęs graikas, palikęs tenai auksinių skydų, šarvų ir ginklų. Tad Antiochas, tenai nužygiavęs, bandė tą miestą užimti ir apiplėšti. Bet jam nepavyko, nes miesto gyventojai, supratę jo planą, ginklu pasipriešino. Jis buvo priverstas bėgte atsitraukti ir labai nusiminęs pasuko atgal į Babiloną.
    Dar Persijoje jį buvo pasiekęs šaulys su žinia, kad Judėjon įžengusios kariuomenės esančios sumuštos. Taip pat ir Lyzijas, stiprių pajėgų priekyje išėjęs į mūšį, sunkiai prieš žydus pralaimėjęs. Anų ginkluotė ir smogiamoji jėga esanti sustiprėjusi dėl didelio grobio, paimto iš sumuštųjų armijų. Jo pastatydintą ant altoriaus Jeruzalėje pabaisą anie nuvertę ir šventyklos kiemą apvedę aukšta, kaip pirma, mūro siena; taip pat ir jo miestą Bet-Curą.
    Karalius, tai išgirdęs, apstulbo ir labai sunerimo. Turėjo atsigulti, nes jį ištiko silpnumas; jis buvo toks nusiminęs, kad žlugo jo planai.
    Šitaip praėjo daugel dienų. Jį vis ištikdavo nauji nuotaikos priepuoliai; jis matė turėsiąs mirti. Tada jis pasišaukė savo bičiulius ir į juos prabilo: „Mane kankina nemiga, ir spaudžia baisūs rūpesčiai. Aš klausiau save: Kaipgi patekau į šią didžią nelaimę, kaip atsidūriau šioje sunkioje būklėje? Per savo viešpatavimą aš buvau gi draugingas ir mylimas! Dabar aš prisimenu tas piktadarybes, kurias padariau Jeruzalėje. Tenai gi pagrobiau visą sidabrą ir auksą; to maža: be pagrindo pavedžiau išnaikinti Judėjos gyventojus. Dabar suprantu, kad dėl to mane ši nelaimė užgriuvo. Dabar aš visai nusiminęs mirštu svetimame krašte“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 9, 2–4. 6. 16. 19)

P.  Džiaugiuosi, Viešpatie, tavo pagalba.

Viešpatie, aš trokštu visa širdimi tave šlovint,
noriu skelbti visus tavo nuostabius darbus.
Trokštu džiūgauti, tavim vis gėrėtis;
tegu tau, Aukščiausias, mano muzika skamba. – P.

Traukiasi atgal mano priešai,
kniumba ir žūva, kai tu pasirodai.
Pagonis tu sugniuždei, sužlugdei nedoruosius,
jų vardą visiems amžiams ištrynei. – P.

Į savo išraustą duobę pagonys sugriūva.
Jų koja įkliūva į spąstus, pačių pastatytus.
Teisingas varguolis nebus pamirštas amžiais,
Bedalio viltis niekuomet nebus veltui. – P.

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
                       ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 20, 27–40)

    Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: 'Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių'. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
    Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai.
    O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.
    Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai atsiliepė: „Mokytojau, tu gerai išaiškinai!“ Ir daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.