Pirmasis skaitinys (1 Mak 4, 36–37. 52–59)

    Judas ir jo broliai kalbėjo: „Dabar mūsų priešai visiškai sutriuškinti. Mes vyksime į Jeruzalę, apvalysime šventyklą ir vėl ją pašventinsime“. Taigi susirinko visa kareivija ir patraukė į Siono kalną.
    Šimtas keturiasdešimt aštuntųjų metų devintojo – tai yra kislevo – mėnesio dvidešimt penktą dieną jie atsikėlė anksti rytą ir ant naujojo, pačių pasistatyto, deginamųjų aukų altoriaus aukojo atnašas pagal Įstatymo nuostatus. Tuo pat laiku ir tą pat dieną, kurią jį svetimos tautos buvo išniekinusios, jis buvo vėl pašventintas, giedant giesmes, griežiant citromis ir arfomis, skambant cimbolams.
    Visa tauta, parpuolusi kniūpsčia ant žemės, garbino ir šlovino dangų, kuris jiems suteikė pergalę. Aštuonias dienas jie kėlė altoriaus pašventinimo iškilmes, džiaugsmingai aukojo deginamąsias atnašas ir pjovė išganymo bei padėkos aukas. Jie išpuošė šventyklos priekį aukso vėriniais ir aukso plokštelėmis; atnaujino vartus, taipogi atšlainius, įstatė jiems duris.
    Tautoje viešpatavo didelis džiaugsmas, nes buvo pašalinta svetimųjų tautų jiems darytoji gėda. Judas su savo broliais ir visa Izraelio bendrija priėmė nutarimą altoriaus pašventinimo dienas švęsti metai iš metų tuo pačiu laiku, šventiškai džiūgaujant, ir būtent aštuonias dienas, pradedant kislevo mėnesio dvidešimt penktąja.

Atliepiamoji psalmė (1 Kr 29, 10–12)

P.  Garbė tavo šventajam vardui, Viešpatie!

Šlovė tau, Viešpatie, (mūsų tėvo) Izraelio Dieve,
kaip buvo nuo amžių, tebus ir per amžius! – P.

Tavo didybė, galybė, šlovė, spindesys ir aukštybė.
Tavo gi visa, kas tik danguje ir kas žemėj. – P.

Viešpatie, tavo yra karalystė,
tu – lyg galva, viršum visko iškilus. – P.

Turtai, garbė – iš tavęs ateina,
tu viešpatauji visatai.
Tavo rankose jėga ir stiprybė,
tavo rankose valdžia ir didybė. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso,– sako Viešpats; –
                      aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 19, 45–48)

    Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: „Parašyta: 'Mano namai turi būti maldos namai', o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“.
    Ir jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti, tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.