Pirmasis skaitinys (2 Mak 6, 18–31)

    Tarp įžymiausių Rašto aiškintojų Antiocho Epifano laikais buvo Eleazaras, pagyvenusio amžiaus, kilnių veido bruožų vyras. Jis buvo žiodomas, verčiamas valgyti kiaulės mėsą. Bet jis norėjo verčiau garbingai numirti, negu gėdingai gyventi; todėl, išspjovęs mėsą, savanoriškai nuėjo ant kankinamojo suolo. Šitaip elgtis turėjo visi, kurie griežtai atsisakė valgyti, kas nepridera, – netgi brangia gyvybės kaina.
    Žmonės, ėję tarnystės pareigas per Įstatymui priešingą atnašų valgymą ir iš anksčiau pažinoję tą vyrą, slapta jį nusivedė į šalį ir ėmė įkalbinėti, kad vis dėlto leistų atnešti mėsą, kurią, jis galėtų valgyti, ir pats ją paruoštų. Po to jis turįs apsimesti valgąs iš paaukotos mėsos, kaip įsakyta karaliaus. Jeigu jis taip padarysiąs, išvengsiąs mirties; kadangi jie esą seni bičiuliai, su juo nuolaidžiai pasielgsią. Bet jis nusprendė kilniai, kaip ir pritiko tokiam senam ir dėl amžiaus gerbiamam, oriai pražilusiam vyrui, kuris nuo jaunystės pavyzdingai gyveno ir – kas dar svarbiau – klausė šventųjų, Dievo duotųjų, įsakymų. Taigi jis tiesiai pareiškė, kad galima ramiai jį pasiųsti į mirusiųjų buveinę.
    „Kas šitokio amžiaus, kaip mano, sulaukė, tam nedera apsimetinėti. Antraip daugel jaunuolių galėtų pagalvoti, kad Eleazaras, netgi sulaukęs devyniasdešimt metų, perėjo prie svetimo gyvenimo būdo. Jei dabar apsimesiu, norėdamas dar pagyventi nežymų, trumpą laiką, aš juos suklaidinčiau, o savo amžiui atneščiau nešlovę ir gėdą. Galbūt nuo žmonių bausmės valandėlei pabėgčiau, tačiau niekados, nei gyvas, nei miręs, neištrūksiu iš Visavaldžio rankų. Todėl aš noriu dabar kaip žmogus numirti ir tuo pasirodyti vertas savojo amžiaus. O jaunimui paliksiu šviečiantį pavyzdį, kaip drąsiai ir narsiai gražia mirtimi numirštama už garbingus ir šventus įstatymus“.
    Ir su tais žodžiais jis žengė tiesiai prie kankinamojo suolo. Tada draugiškumas, kurį jo lydėtojai ką tik dar jam rodė, apsivertė į priešiškumą: mat ką jis pasakė, jie laikė kvailybe.
    Mirštamai primuštas, jis vos ištarė: „Viešpats žino savo šventuoju pažinimu, jog būčiau galėjęs mirties išvengti. Mano kūnas baisiausiai kenčia nuo smūgių, bet mano siela pakelia juos su džiaugsmu, nes šventai jo bijausi“.
    Šitaip jis numirė ir savo mirtimi paliko ne tik jaunimui, bet ir tautos daugumai kilnaus galvojimo ir doro poelgio pavyzdį.

Atliepiamoji psalmė (Ps 3, 2–8)

P.  Mane Dievas palaiko.

Viešpatie, kiek daug yra užpuolikų!
Gausingi, kurie prieš mane kyla.
Apie mane daugelis taria:
„Dievas jo neišgelbės!“  – P.

Bet tu, Dieve, esi mano skydas,
tu mano garbė, tu pakeli mano nusvirusią galvą.
Aš Viešpaties garsiai šaukiuosi,
ir jis atsiliepia nuo savo šventojo kalno.  – P.

Aš nuėjau ilsėtis ir užmigau,
ir vėl pabundu, mane Dievas aplanko.
Nebaisūs man tie tūkstančiai priešų, kurie ratu mane supa.
O Viešpatie, kelkis, gelbėk mane, mano Dieve! – P.

P.  Aleliuja. – Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų
                      kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 19, 1–10)

    Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti.
    Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“
    O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.
    Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.