Pirmasis skaitinys (Rom 9, 1–5)

    Broliai!
    Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,– tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda.
    Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen.

Atliepiamoji psalmė (Ps 147, 12–15. 19–20)

P.  Šlovink, Jeruzale, Viešpatį!

Šlovink, Jeruzale, Viešpatį,
savo Dievą garbink, Sione!
Jis tavo vartams skląsčius padarė,
tavo vaikams jis duoda palaimą. – P.

Tavo riboms teikia ramybę,
sotina tave kviečių derlium.
Jis savo žodį siunčia į žemę,–
sparčiai jo įsakymas skrieja. – P.

Jokūbo vaikams savo žodį paskelbė,
Izraeliui savo įstatymus ir priesakus davė.
Kitoms tautoms jis to nepadarė,
nė vienai iš jų neapreiškė savo sprendimų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso,– sako Viešpats; –
                     aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 14, 1–6)

    Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Štai jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.
    Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: „Valia šeštadienį gydyti ar ne?“ Tie tylėjo. Tada jis ėmė išgydė jį ir paleido.
    O jiems pasakė: „jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šeštadienį?!“ Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti.