Pirmasis skaitinys (Mal 3, 13–4, 2a)

    „Įžūlios jūsų kalbos apie mane, – sako Viešpats. – Jūs klausiate: 'O ką mes tarpusavy kalbame apie tave?' Jūs gi sakote: 'Beprasmiška Dievui tarnauti. Kokia mums nauda, kad laikomės jo nurodymų ir vaikštome apsivilkę gedulu kareivijų Viešpaties akivaizdoje? Todėl mes laimingais laikome išpuikėlius; juk nedorėliams sekasi: jie Dievą bando, ir nieko jiems nenutinka'“.
    Taip tarp savęs kalbėjosi tie, kurie bijojo Viešpaties. Viešpats nugirdo ir įsiklausė, ir jo akivaizdoje buvo parašyta knyga, atsimenanti visus, kurie Viešpaties bijo ir gerbia jo vardą. Tą dieną, kurią aš parinksiu,– sako kareivijų Viešpats,– jie taps ypatinga mano nuosavybe. Aš būsiu jiems geras, kaip geras kad esti žmogus savo sūnui, kuris jam tarnauja. Tuomet jūs vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir bedievio – tarp to, kuris Dievui tarnauja, ir to, kuris jam netarnauja.
    Ateis štai diena, karšta tartum krosnis: tada visi išpuikėliai ir nedorėliai pavirs į šiaudus, ir ateisianti diena juos sudegins,– sako kareivijų Viešpats. – Nei šaknies, nei šakos jiems nepaliks. O jums, kurie bijotės manojo vardo, patekės teisingumo saulė, ir jos spinduliai jus išgydys“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 1, 1–4. 6)

P.  Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki.

Laimingas, kuris neklauso piktų patarimų,
nestoja ant paklydėlių kelio,
nesėdi su nepraustaburniais.
Viešpaties mėgsta Teisyną,
mąsto jį dieną ir naktį. – P.

Jis – kaip tas medis, prie upelio sodintas,
duos gerą derlių, metui atėjus,
nevysta jo lapai;
visi darbai jo sėkmingi. – P.

Ne taip su bedieviais, ne taip!
Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.
Į teisiųjų gyvenimo kelią Viešpats žiūri maloniai,
o kelias bedievių į pražūtį veda. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Apd 16, 14b)

P.  Aleliuja. – Atverk, Viešpatie, mūsų širdį
                     tavo Sūnaus žodžiams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 11, 5–13)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'.
    Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia.
    Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.
    Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.