XXVII eilinė savaitė
Pirmadienis

Pirmasis skaitinys (Jon 1, 1–2, 1. 11)

    Viešpaties žodis pasigirdo Amitajo sūnui Jonai: „Leiskis kelionėn! Nuvyk į Ninivę, tą didelį miestą, ir skelbk jam gresiančią bausmę! Mane mat pasiekė žinia apie jo niekšiškumą“. Jona išsileido kelionėn – bet tam, kad pabėgtų nuo Viešpaties veido Taršišan. Jisai nukeliavo į Jafą, tenai susirado Taršišan išplaukiantį laivą ir, užmokėjęs už kelią, įlipo, kad plauktų su jais į Taršišą – pabėgtų nuo Viešpaties veido. Bet Viešpats paleido ant jūros didelį vėją. Pakilo siaubinga audra, ir laivui iškilo pavojus sudužti. Jūreiviai įbūgo, ir ėmė kiekvienas šauktis savojo dievo. Jie ėmė net laivo krovinį mėtyti jūron, idant palengvėtų laivas. Jona, nulipęs į laivo apačią ir atsigulęs, kietai sau miegojo.
    Priėjęs prie jo kapitonas, jį kėlė: „Kaipgi gali tu miegoti! Kelkis ir šaukis savojo Dievo; galbūt tas Dievas mus prisimins, ir mes nepaskęsime“.
    Jūreiviai tarpusavy ėmė kalbėti: „Meskime burtus, idant sužinotume, kas yra kaltas dėl šitos mūsų nelaimės“. Jie metė burtus, ir tie parodė Joną.
    Tada jie pradėjo jį kamantinėti: „Na, pasakyk mums, kuo tu vertiesi, iš kur atkeliauji, kokios tu šalies ir tautybės“.
    Tas jiems atsakė: „Esu hebrajus ir garbinu Jahvę – dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir žemyną“.
    Tada įsibaiminę vyrai jį klausė: „Kodėl tu tai padarei?“ Jie mat žinojo, kad tas bėga nuo Viešpaties veido, nes buvo jiems tai pasisakęs. Jie tarė: „Ką su tavim mums daryti, kad jūra nurimtų ir nuo mūsų atstotų?“ Mat jūra siautėjo vis smarkiau.
    Anas atsakė: „Imkit mane ir įmeskite jūron, kad toji nurimtų – nuo jūsų atstotų. Aš juk žinau, kad per mano kaltę jus ši didelė audra ištiko“. O vyrai užgulė irklus, kad krantą pasiektų, bet nieko negalėjo padaryti, nes jūra siautė prieš juos vis smarkiau.
    Tuomet jie pradėjo šauktis Jahvės: „Viešpatie, neleisk mums pražūti per šitą žmogų ir to, ką dabar padarysime, nepalaikyk mums nužudymu! Viešpatie, tu pasielgei, kaip panorėjai“. Jie sugriebė Joną ir įmetė jūron, ir jūra siausti paliovė. O vyrai labai įsibaimino Viešpaties: jie paaukojo Viešpačiui atnašą ir daug įžadų jam padarė.
    O Viešpats atsiuntė didelę žuvį, ir toji Joną prarijo. Jona prabuvo žuvies pilve tris dienas ir naktis. Žuvies pilve Jona meldėsi   Viešpačiui, savo Dievui. Ir Viešpats įsakė žuviai atrijus išmesti Joną į krantą.

Atliepiamoji psalmė (Jon 2, 3–5. 8)

P.  Tu mane gyvą ištrauksi iš kapo, Viešpatie, Dieve tu mano!

Savo nelaimėj aš Dievo šaukiausi,
ir jis mane išklausė.
Iš pragarmės aš šaukiausi pagalbos,
ir tu išgirdai mano balsą. – P.

Tu mane įmetei jūron, į pačią jos gelmę,
visą mane vandens srautai užliejo.
Tavosios bangos viršum manęs ritos,
tavo verpetai viršum manęs supos. – P.

Aš pagalvojau: iš tavo akių pavarytas,
kaip begalėsiu tavo šventovę regėti? – P.

Sielvartui spaudžiant, prisiminiau Dievą,–
mano malda jo šventyklon veržės. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)

P.  Aleliuja. – Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Viešpats,–
                       kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 10, 25–37)

    Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
    Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
    Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“.
    Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
    Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
    Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.
    O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.
    Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'.
    Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“
    Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“.
    Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“