Pirmasis skaitinys (Bar 4, 5–12. 27–29)

    Turėk pasitikėjimo mano tauta: tu vadiniesi Izraelis! Jūs buvote parduoti tautoms, bet ne sunaikinimui. Kadangi įpykdėte Dievą, jūs buvote palikti priešų valiai. Jūs gi užrūstinote savo Kūrėją, aukodami atnašas demonams, o ne Dievui. Užmiršote savo maitintoją – amžinąjį Dievą. Nuliūdinote taipgi Jeruzalę – jūsų augintoją.
    Jinai gi regėjo, kaip jus ištiko Dievo rūstybė; ji sakė: „Klausykite, Siono kaimynai! Dievas man atsiuntė didelį sielvartą. Aš gi turėsiu matyti, jog išvaromi mano sūnūs ir dukros, kaip nubaudė juos Amžinasis. Su džiaugsmu aš juos užauginau, su verksmu ir raudom juos išleisti turėjau. Tegul nesidžiaugia niekas, kad aš – našlė ir visų paliktoji; dėl nuodėmių savo vaikų aš likau vieniša, nes jie nukrypo nuo Dievo Įstatymo.
    Turėkite pasitikėjimo, mano vaikai: šaukitės Dievo! Taip lėmęs, jisai jus ir vėl prisimins! Kaip jūsų širdys buvo palinkusios nuklysti nuo Dievo, taip dabar jūs rodykite dešimteriopą uolumą atsiversti ir jo ieškoti. Jisai, kuris atsiuntė jums nelaimę, išgelbėjęs jus, atneš jums amžiną džiaugsmą!“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 68, 33–37)

P.  Beturčius Viešpats girdi.

Kelkit galvas aukštyn, nuolankieji pradžiukit!
Teatgis širdys tų, kurie Dievo ieško.
Beturčius Viešpats girdi,
neniekina savųjų, apkaltų grandinėm.
Garbę teduoda dangus jam ir žemė,
jūrų platybės ir kas jose gyva. – P.

Tikrai išvaduos Dievas Sioną
ir Judo miestus leis atstatyti.
Ten saviškiai gyvens, kraštą užvaldę.
Ir vaikai jo tarnų paveldės tą žemę.
Ten tėvynę atras, kurie gerbia jo vardą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 25)

P.  Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
                     kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 10, 17–24)

   Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“.
    O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.
   Tuomet Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
   Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.